Nužudytą auką po spinta slėpęs plungiškis lieka suimtas

Nu­žu­dy­to­jo ar­ti­mų­jų at­siųs­ta nuo­trau­ka
Su­lai­ky­tas nu­žu­dy­mu įta­ria­mas plun­giš­kis iš­kart pri­si­pa­ži­no įvyk­dęs nu­si­kal­ti­mą
Bai­gian­tis pa­va­sa­riui, ko­ne vi­sa Lie­tu­va įtemp­tai se­kė, kuo baig­sis 36-erių me­tų plun­giš­kio paieš­kos. Dar la­biau vi­suo­me­nę su­krė­tė ži­nia, jog il­gai ieš­ko­tas vy­riš­kis ras­tas ne­gy­vas. Ir vi­sai ne van­de­ny­je, kaip iš pra­džių ma­ny­ta, o Bi­ru­tės gat­vė­je, Plun­gė­je, esan­čia­me bu­te. Su­ba­dy­to vy­ro kū­nas, už­vers­tas spin­ta, vei­kiau­siai dvi sa­vai­tes iš­bu­vo žu­di­ko bu­te. Žiau­riau­sia, kad vi­są tą lai­ką ša­lia ir­ti pra­dė­ju­sio kū­no gy­ve­no jo nu­žu­dy­mu įta­ria­mas plun­giš­kis.
<br>Šian­dien krau­pios is­to­ri­jos at­gar­siai – nu­ti­lę. Lau­kia­ma, ka­da žiau­raus nu­si­kal­ti­mo ap­lin­ky­bių ty­ri­mas per­si­kels į teis­mą. Ta­da bus ga­li­ma iš­girs­ti ir nu­žu­dy­mu kal­ti­na­mo plun­giš­kio mo­ty­vus, pa­ska­ti­nu­sius pro­tu sun­kiai su­vo­kia­mam poel­giui. Kol vi­si lau­kia ži­nių, „Že­mai­tis“ sa­vo ruož­tu do­mė­jo­si, ko­kio­je sta­di­jo­je šiuo me­tu yra mi­nė­to­ji by­la. Į rū­pi­mus klau­si­mus su­ti­ko at­sa­ky­ti Klai­pė­dos apy­gar­dos pro­ku­ra­tū­ra.
Ok­sa­nos ŠU­KIE­NĖS nuotr.
Vie­na­me iš šio na­mo ant­ro aukš­to bu­tų ir bu­vo slėp­tas dau­giau nei dvi sa­vai­tes ieš­ko­to vy­riš­kio kū­nas

Lie­ka suim­tas

Pro­ku­ra­tū­ros ko­mu­ni­ka­ci­jos sky­riaus vy­riau­sią­ja spe­cia­lis­te dir­ban­ti Ig­nė Ro­tau­tai­tė-Pu­kie­nė in­for­ma­vo, jog šiuo me­tu mi­nė­to­je by­lo­je vis dar ren­ka­mi ir ana­li­zuo­ja­mi duo­me­nys, tik­ri­na­ma in­for­ma­ci­ja bei at­lie­ka­mi ki­ti bū­ti­ni pro­ce­si­niai veiks­mai. Dėl to bent jau kol kas apie iki­teis­mi­nio ty­ri­mo pa­bai­gą ne­kal­ba­ma.

Šiai die­nai aiš­ku tiek, kad, su­lai­kius įta­ria­mą­jį, pro­ku­ro­ras krei­pė­si į teis­mą dėl kar­do­mo­sios prie­mo­nės plun­giš­kiui – suė­mi­mo – sky­ri­mo. Įta­ria­ma­jam bu­vo skir­tas suė­mi­mas trims mė­ne­siams. O rugp­jū­čio 22 die­ną, teis­mo spren­di­mu, suė­mi­mo ter­mi­nas pra­tęs­tas dar trims mė­ne­siams – iki lapk­ri­čio pa­bai­gos.

„Įta­ri­mai vy­rui pa­reikš­ti pa­gal Bau­džia­mo­jo ko­dek­so 129-o straips­nio 1-ąją da­lį (nu­žu­dy­mas). Iki­teis­mi­nio ty­ri­mo duo­me­ni­mis, plun­giš­kis sa­vo kal­tę pri­pa­žįs­ta. Pra­dė­jus iki­teis­mi­nį ty­ri­mą, įta­ri­mai by­lo­je bu­vo pa­reikš­ti ir mo­te­riai, taip pat pa­gal Bau­džia­mo­jo ko­dek­so 129-o straips­nio 1-ą da­lį. Po ap­klau­sos ji bu­vo pa­leis­ta. Jai skir­ta švel­nes­nė už suė­mi­mą kar­do­mo­ji prie­mo­nė – ra­šy­ti­nis pa­si­ža­dė­ji­mas neiš­vyk­ti. Mo­ters sta­tu­sas iki iki­teis­mi­nio ty­ri­mo pa­bai­gos ga­li kis­ti. Ne­su­rin­kus pa­kan­ka­mai jos kal­tę pa­grin­džian­čių duo­me­nų, įta­ri­mai jos at­žvil­giu ga­li bū­ti pa­nai­kin­ti“, – raš­tu „Že­mai­čiui“ išaiš­ki­no I. Ro­tau­tai­tė-Pu­kie­nė.

Pa­si­ge­do su­gy­ven­ti­nė

Skai­ty­to­jams pri­me­na­me, jog nors 36-erių me­tų vy­riš­kio ofi­cia­li paieš­ka pa­skelb­ta ge­gu­žės 20-ąją, vy­ro pa­si­ges­ta ge­gu­žės 12-ąją. Tą­dien jis išė­jo iš sa­vo na­mų, esan­čių Lais­vės alė­jo­je, Plun­gė­je, ir din­go kaip į van­de­nį. Anot ar­ti­mų­jų, pir­mo­ji vy­ro pa­si­ge­do jo su­gy­ven­ti­nė. Su­ne­ri­mu­si mo­te­ris apie tai pra­ne­šė ir jo ar­ti­mie­siems. Tuo­met ma­ny­ta, kad vy­ras kaž­kur ne­si­sa­kęs iš­vy­ko, ta­čiau ne­ri­mau­ti ver­tė iš­jung­tas jo te­le­fo­nas.

Vy­ro taip ir ne­su­lau­kus, apie tai nu­tar­ta pra­neš­ti po­li­ci­jos pa­rei­gū­nams. Tad ge­gu­žės 20-ąją bu­vo pa­skelb­ta ofi­cia­li plun­giš­kio paieš­ka. Jau­no vy­ro ieš­ko­jo ne tik tei­sė­sau­ga, bet sa­vo jė­go­mis – ir jo ar­ti­mie­ji bei drau­gai.

Pa­vy­ko iš­siaiš­kin­ti, jog pa­sku­ti­nis plun­giš­kio te­le­fo­no sig­na­las bu­vo už­fik­suo­tas Bi­ru­tės gat­vė­je, maž­daug prie va­di­na­mo­sios Plun­gės jū­ros priei­gų. Tad ne­li­ko nie­ko ki­to ma­ny­ti, kaip tik tai, jog vy­ras nu­sken­do. Jo kū­no ug­nia­ge­siai gel­bė­to­jai, o vė­liau ir na­rai ieš­ko­jo ne vie­ną die­ną. Bu­vo iš­mai­šy­ta ne tik Plun­gės jū­ra, bet ir ki­ti ap­lin­ki­niai van­dens tel­ki­niai, ta­čiau kū­no taip ir ne­pa­vy­ko ras­ti.

Ra­do ar­ti­mie­ji

Neaiš­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis din­gu­sio vy­riš­kio ieš­ko­ta ir mies­to skve­ruo­se, ir pas drau­gus. Bu­vo ap­klaus­ti jo bi­čiu­liai ir pa­žįs­ta­mi, ta­čiau nie­kas nie­ko ne­ži­no­jo. Ypač di­džiu­les pa­stan­gas į din­gu­sio­jo paieš­kas dė­jo jo ar­ti­mie­ji – bro­lis, se­suo, pus­se­se­rė ir pusb­ro­lis.

„Že­mai­čiui“ tą­kart pra­din­gė­lio se­suo pa­sa­ko­jo, kad sa­vo lė­šo­mis net sam­dė ki­no­lo­gus su šu­ni­mis. Ta­čiau paieš­kos vėl bu­vo be­vai­sės.

Ži­no­ma, nei se­suo, nei bro­lis nė ne­ke­ti­no nu­leis­ti ran­kų. At­lik­da­mi po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų dar­bą, jie tar­dė bro­lio pa­žįs­ta­mus ir drau­gus, aiš­ki­no­si, kur vy­ras lan­kė­si din­gi­mo die­ną, su kuo bend­ra­vo. Iš­ko­da­mi siū­lo ga­lo, su­ži­no­jo, kad ge­gu­žės 12-ąją jų bro­lis tak­si au­to­mo­bi­liu va­žia­vo prie Bi­ru­tės gat­vės 28-uo­ju nu­me­riu pa­žy­mė­to dau­gia­bu­čio. Čia ir pa­si­li­ko.

Gi­mi­nai­čiams pa­vy­ko iš­siaiš­kin­ti, į kie­no na­mus plun­giš­kis at­va­žia­vo ir su kuo gir­ta­vo. Tai – tas pa­ts vy­ras, ku­ris da­bar įta­ria­mas nu­žu­dy­mu ir šiuo me­tu vis dar yra su­lai­ky­tas.

Ar­ti­mie­ji su juo kal­bė­jo­si, o šis šal­tu ir abe­jin­gu vei­du pa­sa­ko­jo, kad po iš­ger­tu­vių tuo­met dar ieš­ko­mas vy­ras iš jo na­mų išė­jo. O kur iš­ke­lia­vo, esą neaiš­ku.

Nors su kiek­vie­na die­na vil­tis su­ras­ti ne­lai­mė­lį vis la­biau blė­so, ar­ti­mie­ji ne­pa­si­da­vė. Lyg kaž­ko­kios nuo­jau­tos ve­di­ni vėl at­si­dū­rė prie na­mo, ku­ria­me pa­sku­ti­nį kar­tą ma­ty­tas plun­giš­kis. Tar­dė pa­rei­gū­nę, ar bu­vo ap­žiū­rė­tas bu­tas, ku­ria­me bro­lis gir­ta­vo, bet ši pa­ti­ki­no, jog vis­kas ap­žiū­rė­ta, kad nie­ko įtar­ti­na ne­pas­te­bė­ta ar ne­pa­jus­ta.

Ir jei ne kai­my­nė, ku­ri iš­bė­gu­si į kie­mą ėmė rėk­ti pa­rei­gū­nams, kad šie ei­tų žiū­rė­ti, dėl ko nuo lu­bų pas pir­ma­me aukš­te gy­ve­nan­čią mo­te­rį kren­ta kir­mė­les, neaiš­ku, kiek dar bū­tų už­si­tę­su­sios paieš­kos.

Tai iš­gir­dę ar­ti­mie­ji nu­lė­kė į da­bar įta­ria­mo­jo bu­tą ir, priė­ję prie nu­griu­vu­sios spin­tos bei ją at­kė­lę, iš­vy­do krau­pų vaiz­dą – ir­ti pra­dė­ju­sį vy­ro kū­ną.

Iki šiol nei ar­ti­mie­siems, nei sve­ti­miems žmo­nėms pro­tu ne­su­vo­kia­ma, kaip žu­di­kas vi­są tą lai­ką ga­lė­jo gy­ven­ti kar­tu su sa­vo au­kos kū­nu. Jį pa­rei­gū­nams iš­ne­šus į lau­ką ir ap­žiū­rė­jus paaiš­kė­jo, jog jau­nas vy­ras bu­vo nu­dur­tas.

Iš­kart po to su­lai­ky­tas ir jo nu­žu­dy­mu įta­ria­mas vy­ras, ku­ris, kaip gir­dė­jo jo su­lai­ky­mą ma­tę kai­my­nai ir pa­tvir­ti­no pro­ku­ra­tū­ros dar­buo­to­ja, sa­vo kal­tę pri­pa­ži­no.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.