„Tėvynės didvyriams, širdie, per amžius dek“
2013-06-18
Tokie žodžiai birželio 14-ąją - Gedulo ir vilties dieną - nuskambėjo vidury Žadvainų miško. Kodėl Žadvainuose? Nors ši diena skirta prisiminti tremtyje žuvusius lietuvius, gedime ne tik į Sibirą išvežtųjų. Gedime ir tų, kurie galvas padėjo nelygioje pasipriešinimo okupantams kovoje. Kurie tikėjo laisva Lietuva, tikėjo vieni kitais, tikėjo Dievą, galiausiai - tikėjo išlaisvinimu. „Amerika ateis, išvaduos“, - girdėdavo laisvės kovotojai, kai kurių dar miško broliais vadinami. Amerika neatėjo. O vienų iš paskutiniųjų mūsų krašto partizanų - Antano Kontrimo-Paramos, Onos Juškienės-Stirnos, Antano Gedminto-Lakštučio, Prano Grauslio-Pavasario ir Juozo Oželio-Dagilio - vardai, kaip ir daugelio kitų, istorijon įrašyti kruvinomis raidėmis. Ilgą laiką net patys artimiausi žmonės nežinojo, kur po 1952 m. sausio 26 d. sušaudymo atsidūrė šių partizanų kūnai. Tačiau 2010 m. rudenį, tiriant Rietavo dvaro sodybos buvusių arklidžių dalį, jie netikėtai buvo rasti ir perlaidoti. O praėjusį penktadienį Žadvainų miške, partizanų žuvimo vietoje, prie tuos laikus menančios šimtametės eglės, buvo pašventintas šiems laisvės kovotojams skirtas paminklas, pastatytas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro.Komentarai (3)
Telšiškių įmonė „Mato ranga“ kartu su „Plungės Jonis-S“ darbininkais baigia tvarkyti žiemą išvalyto Palankės gatvėje esančio tvenkinio pakrantes. Tačiau plungiškiai nuogąstauja, kad šiam projektui įgyvendinti išleisti 2,2 milijono litų bus išmesti į balą, mat jau dabar plika akimi matyti, kaip gyventojų leidžiamos fekalijos ir buitinės nuotekos kas dieną užkariauja vis daugiau išvalyto telkinio.