Naujausios
Niekas nebuvo tam pasiruošęs
Norint pasakyti kažką naujo, ko dar neįvardino valdžia ir jos oponentai, galiausiai – paprasti švietimo „vartotojai“: mokiniai, mokytojai ir tėvai, reikia bent trumpai prisiminti, kas gi buvo pasakyta. Pasakyta gi daug ir drąsiai, nors ne visados mandagiai ir pagrįstai.
Niekas negalėtų užginčyti, jog tarpiniai egzaminai vienuoliktokams įnešė sumaišties mokyklose ir sutrikdė ugdymo procesą. Mokiniai ir mokytojai nesugebėjo į patikrinimus pažiūrėti paprasčiau, jų nesureikšminant, žinant, kad bus galimybė atsitraukti ar pasigauti tolyn šuoliuojantį žinių žirgą.
Visas ugdymo procesas, vykęs lygiagrečiai, tapo nekokybišku, kas dabar, po visko, reiškiasi pablogėjusiais vertinimais. Niekas negali užginčyti ir faktų, kad įvairių dalykų patikrinimų užduotyse bei jų vertinime įvelta dalykinių klaidų. Dar labiau visiems aišku, kad už užduočių ruošimą, tarpinių egzaminų organizavimą atsakingi asmenys nebuvo pasiruošę gauti tokio pliūpsnio pagrįstos ar nepagrįstos kritikos.
To pasekmė – griebtasi neapgalvotų priemonių dėl rezultatų indeksavimo pagal įvairias formules, lygiai taip pat daug kam neaiškias kaip ir pačios užduotys. Komunikacija daugeliu atvejų buvo tragiška, kaip ir ministro ar viceministro likimai dėl jų pačių kaltės ar negebėjimo tinkamai paaiškinti, pasiaiškinti ir apsiginti. Visa tai ir dar daug kas, pasakyto tuo metu, yra tiesa, neginčijama tiesa, reikalaujanti aiškintis, aiškinti, atgailauti... Na, o pasakiusieji, nenutylėjusieji galėtų būti gerbiami.
Kas nutylėta?
Bet aš asmeniškai norėčiau kalbėti ir apie tai, kas net ir konstruktyvioje kritikoje sąmoningai ar nesąmoningai buvo nutylėta. Pirmiausia turime prisiminti, kodėl apskritai buvo surengti tokie tarpiniai patikrinimai. Ne paslaptis, kad kelerius pastaruosius metus abiturientų egzaminų, ypač tiksliųjų mokslų, rezultatai buvo labai blogi. Visuomenės nuomone, viskas dėl per sunkių užduočių. Įsiklausant į ją buvo nuspręsta atnaujinti ugdymo programas ir įvesti tarpinius patikrinimus.
Ir kas čia kaltas, jei kažkas vėlavo ruoštis toms programoms, laiku neparengė vadovėlių, o prisipažinti vėluojantys labai nenorėjo? Na, o mokinių požiūrį į mokslus mes visi, dirbantys ar dirbę mokyklose, puikiai žinome. Jų tėvų ir artimųjų – tuo labiau.
Kas galėjo atlaikyti begalinį tėvų puolimą feisbuko puslapiuose? Jie guodėsi, smerkė, gąsdino visuomenę alpstančių dukrų ir plinkančių sūnų pavyzdžiais. Tikiu, kad tokių atvejų tikrai būta, bet tai buvo tik išimtys. O vienuoliktokai išties buvo priversti patirti stresinius išbandymus. Kita vertus, įtampos jų gyvenime bus ir ateity, tad gal tokios pirmosios patirtys – ir į naudą?
Įdomu ir tai, ar tėveliai domėjosi, kiek jų vaikų klasėse mokslo metų eigoje po kontrolinių darbų būdavo aukščiausių ar bent aukštų įvertinimų? Mokiniai neslepia – geri pažymiai būna retai. Todėl negražu reikalauti, kad tokius pažymius mūsų atžalos gautų po didesnės kurso dalies atsiskaitymo. Šioje situacijoje mokiniai pajuto, kad mokslai eis, kaip eis, o tėveliai pasieks, ko norės. Negerai...
Rėkiančių nemuša
Tėvus suprantu, nors ir negaliu pateisinti. Visgi daugelyje mokyklų išgirdome ir „revoliucingus“ mokytojų balsus. Kai kur mokiniai buvo raginami pasirašyti peticijas. Kas galėtų paneigti, kad tokiu būdu buvo mėginama maskuoti ir savo darbo, o gal ir kompetencijų trūkumus? Aš neneigčiau.
Kaip visados tokiame masiniame pasipriešinimo, smerkimo sraute atsiranda ir tokių, kurie eina priekyje. Guldo galvą už tai, kuo patys tiki ir už tai, kuo tiki nelabai. Aš visados bent minimaliai pasidomiu, kodėl jie tai daro. Mano akiratyje feisbuko platybėse atsidūrė du žmonės: Paulius Sungaila, prisistatantis kaip biologijos repetitorius/mokytojas, ir Dainius Dzindzalieta – matematikas.
Pirmojo mintys dažnai su manosiomis sutapdavo, bet negalėdavau „išturėti“, kai imdavo kviesti mokinius pas jį mokytis biologijos. Stebino ir tai, kad po jo komentarų nebuvo galima parašyti atsakymų. Matyt, repetitoriui/mokytojui malonu, kai kuri nors mokinio mama pasiūlo ministru tapti, todėl ir žengia aukštai pakėlęs galvą visų priekyje.
Antrasis, pasirodo, tikras matematikas. Prieš keletą metų net ruošė egzamino užduotis abiturientams. Kaip tik po jų atlikimo didelis procentas abiturientų egzamino neišlaikė. Vėliau, anot spaudos, žmogus slystelėjo, nes slaptas užduotis giminaitei nutekino. Buvo nuteistas, prie užduočių ruošimo nebeprileistas. Suprantu, kad klysti galime kiekvienas, pasitaisyti taip pat galime ir net privalome. Tik ar reikia pulti į pirmųjų kritikuojančiųjų eiles ar net stebėtis, kodėl dėl užduočių sunkumo tėvai nebando streikuoti? Moralinis tai klausimas.
Lyderius mačiau, bet jų tarpe pasigedau mokytojų profsąjungų. Buvo viena kita replika, bet galutinai supratau, kad profsąjungos moka tik atlyginimų didinimo klausimus kelti. Gerai būtų, kad mano nuomonę ateity jos paneigtų.
Tai, ką šiame rašinyje kalbėjau, gali daug kam nepatikti. Bet tai įprasta: labiau mėgstam kaltininkų ieškoti kitur, ne savyje, o ypač, jei problemas įvardina kas nors kitas. Jei prie tų problemų, kurias paminėjau pirmoje straipsnio dalyje, pridėsime ir tai, ką pastebėjau antrojoje dalyje, gausim šiek tiek pilnesnį vaizdą. Žinoma, jis nebus visiškai pilnas, nes švietimo problemų tiek daug, kad vienam rašiny neįmanoma visko apžvelgti. Juk gyvenimas toks sudėtingas, kad net gražus...