Naujausios
Vėluodamas keičiau žiemines padangas. Kartu eilėje dėl kitų bėdų laukė prancūzas. Aš prancūziškai nė bum bum, o jis vokiškai taip pat. Teko kalbėtis lietuviškai. Per trejus metus žmona lietuvė apdovanojo jį nedideliais kalbiniais įgūdžiais, todėl susikalbėjome. Netruko įsiterpti ir serviso meistras, bambėdamas, kad ukrainiečiai taip pat nesimoko lietuviškai. Žinoma, tai ne visa apimantis teiginys, tačiau tiesos yra. Jaunuoliai dažnai nieko nenori, moterys, dirbantys vyrai, visi galvoja, kad neilgtrukus sugrįš į tėvynę, todėl mokytis neskuba. O ir darbdaviai mažai investuoja į šiuos žmones, jų mokymą lietuvių kalbos. Matyt, jiems taip pat viskas atrodo ir laikina, ir brangu...
Žinoma, kalba pasisuko apie kitataučius, kurie mūsų šalyje gyvena nuo pat jaunumės. Čia baigtos vidurinės, čia mokytasi, dirbta, sukurtos šeimos, susikurta gerovė, bet pagarbos Lietuvai nerasta – nekalba lietuviškai, nes nenori, nes mažai moka, o ir mes tuoj jų kalba imame vograuti.
Žinoma, kalbu ne tik apie tuos žmones, kurie ten ,Vilniaus krašte, dažnai lindi ne lietuviškos kalbos vartotojų tarpe, bet ir apie kitataučius, gyvenančius Žemaitijos kalvų papėdėse.
Kodėl tai vyksta? Negaliu patvirtinti, bet esu įsitikinęs, jog tai vyksta iš dalies dėl didžiatautiško šovinizmo, kurio leitmotyvas – „ne aš jūsų kalbos, o jūs manosios turite mokytis“. Kita priežastis – mūsų požiūris. Į kitataučius tebežiūrime kaip į svečius, su kuriais reikia pagarbiai elgtis, nes mamos taip mokė.
Ir... vaizdelis. Gulėjau ligoninėje Klaipėdoje. Į keturvietę palatą atkėlė rusakalbį vyriškį, kuriam tikrai buvo bloga: smarkiai duso. Kol iš kito skyriaus atskubėjo jauna gydytoja, įsikalbėjom. Paaiškėjo – keturiasdešimt penki metai kaip Lietuvoj. Visi trys toje pačioje palatoje gulėję lietuviai sunkiai rinkome rusiškus žodžius...
Atėjusi gydytoja pareiškė neprivalanti mokėti rusų kalbos. O stebukle! Žmogus prašneko lietuviškai, o po apžiūros ir sveikata pastebimai pasitaisė.