Naujausios
Turėtumėm į įvykį pažvelgti iš kelių pusių. Pirmoji pusė yra ta: kaip bus, jei tas pilietis bus pripažintas kaltu dėl nepilnamečių tvirkinimo ir prievartavimo? Kita pusė: kaip bus, jei pilietis įrodys savo nekaltumą?
Galvoju, kad partijos ar judėjimai turėtų labai atidžiai rinktis žmones į savo rinkiminius sąrašus. Šis žmogus į konservatorių sąrašus papuolė kaip žinomas veikėjas, televizijos veidas. Niekam nerūpėjo, koks jis – svarbu, kad populiarus. Rinkėjai taip pat šovė pro šalį: reitingavo pakeldami jį iš devyniasdešimtos vietos į tokią, kuri jau garantavo Seimo mandatą. Pagalvojau: štai atsakymas tiems, kurie norėtų, kad į Seimo narius būtų renkami žmonės ne pagal sąrašą. Kažin ar tada Seime neatsirastų daugiau tokių nevidonų?! Žinoma, galima kalbėti ir apie reputacinę žalą partijai, visam Seimui, visoms valdžios šakoms.
Na, o jei kaltinamojo kaltė nebus įrodyta? Ar galima įsivaizduoti, kokia žala būtų padaryta žmogui. Tos dėmės niekaip nenusiplausi. Tokia mūsų visuomenė – labiau linkusi kaltinti ir teisti, o ne įsiklausyti ir suprasti. Taip būna ne tik tokiose bylose, bet visur, kur tik susiduria žmonės. Ne veltui yra sakoma, kad lietuviai yra nelaimingiausia tauta, nes ji džiaugiasi tik tada, kai kaimynų tvartas dega.
Feisbuko herojų dabar tikrai niekas nesustabdytų: išmintis, keiksmai, prakeiksmai ne tiek žmogui, kiek valdžiai liejasi laisvai.
Visoje toje protų ir jausmų kakafonijoje dažnai užmirštame ir trečiąją problemos dalį: kaip jaučiasi tie galimai nukentėję jaunuoliai, jų artimieji. Dažnai jų kančios tęsiasi daug ilgiau nei vyksta byla, o kartais baigiasi net tragiškai. Ir tą dažnai lemia tos pačios visuomenės požiūris.
Nedeginkim nei namų, nei tvartų...