Nekernokimės

Visą savaitę girdėjome kalbas apie tai, kad reikėtų atimti ledo šokėjai Margaritai Drobiazko suteiktą Lietuvos pilietybę. Negana to, nebaigiam diskutuoti, ar reikia skverelyje prie Rašytojų sąjungos pastatyti paminklą poetui Justinui Marcinkevičiui arba jo garsiajai trilogijai. O kur dar šios savaitės kalbos apie suverenus, Rūtos Meilutytės pergales, ypač apie jos gaunamus pinigus, apie Arvydo Anušausko plepėjimus feisbuke. Apie kiekvieną iš šių įvykių galėtume parašyti daug.

Visgi man įdomiausi pirmieji du vertinimai. Visiškai aiški man yra situacija su Margarita: merginai sunku buvo prasimušti Rusijoje, nes ten ledo šokėjų perteklius, todėl kartu su Povilu Vanagu ėmė atstovauti Lietuvai. Atstovauta ilgai, atkakliai ir sėkmingai. Tai ir sukurta šeima leido gauti jai mūsų šalies pilietybę.

Šiandien čiuožėja – prorusiška. Tai lėmė užimtumas, pinigai, gali būti, kad ir įsitikinimai. Neteko Lietuvos apdovanojimo, o pilietybę, mano manymu, tegul turi, jei daugiau nesiplės. Nei valstybinę santvarką sugriaus, nei valdžią nuvers, juo labiau kad kiekvienas pažįstame žmonių, kurie Lietuvai daug pavojingesni. Ir jie ne kažkur Rusijoje, o šalia mūsų. Nesikernokim.

Diskusiją dėl paminklo J. Marcinkevičiui seku. Stengiuosi ypač įsiklausyti į tuos, kurių pozicija man nėra priimtina. Mano gerbiama rašytoja Kristina Sabaliauskaitė bene vienintelė pateikė man negirdėtą argumentą: visų trijų trilogijos dalių pagrindiniai herojai labai jau panašūs į socialistinio realizmo kūrinių herojus, sakykim, kalvį Ignotą. Ilgai galvojau ir turiu pasakyti – nesutinku. Jai pasakyčiau daugiau. Visgi Kristinos kūriniai lieka tarp mano mėgstamų. Galvoju, jog mėgsta ir kiti.

Tad ar reikia viską jaukti, terlioti, menkinti dėl to, kokie patys buvome. Nekernokimės.