Naujausios
Žemę užgrobė nežinant
Į Varkaliuose, Pamiškės gatvėje, esančią sodybą atvykusį „Žemaitį“ pasitikusi senolė iškart vedė rodyti, kokio gabalo žemės netekusi. „Tas sklypas, kurį matote, visada priklausė mums. Po vyro mirties jis atiteko dviem sūnums. Iš viso aplink trobalę anksčiau buvo 7 hektarai, bet dabar tiek nėra. Viskas čia nuo mano vyro babos laikų. Jai priklausė ši sodyba, į kurią aš parėjau po vestuvių, 1956 metais“, – pasakojo J. Astrauskienė ir tuoj ėmė braukti ašaras.
Senolė tikino į Varkalius persikėlusi ir tėviškėje – Vieštovėnuose – turėtą žemės gabalą. Tiesa, ne ten, kur esą prašiusi tuomečio Nausodžio seniūnijos žemėtvarkininko Vytauto Beržinio, o į visai kitą vietą. „Prašiau, kad mano žemę atkeltų prie namų, prie vieno iš sūnų sklypo, bet ne – atriekė man plotą toli, už dviejų kanalų, pačioje miško kertėje. Jau tada keistai pasirodė, kad neskiria man žemės ten, kur gyvenu. O kai vieną dieną į kiemą atvažiavo žmonės ir pasiteiravo, kur tas sklypas, kur Beržinis internete pardavinėja, supratau, kad ta žemė prie sodybos užgrobta“, – dėstė Jadvyga.
Anot garbaus amžiaus moters, jei ne tie žmonės, ji net nebūtų sužinojusi, jog pardavinėjamas sklypas, jos žodžiais, visą gyvenimą priklausęs Astrauskams. Jadvyga pasakojo tą pievą visada prižiūrėjusi – šienavusi, ožkelę joje ganiusi.
Moteris, braukdama ašarą nuo skruosto, vis traukė pečiais, nesuprasdama, kaip nutiko, kad žemės plotas be jokių matavimų, be kaimyninių sklypų savininkų parašų atiteko kitiems žmonėms, konkrečiai, jos teigimu, – V. Beržiniui.
„Čia vieša vagystė“
Aiškintis, kaip viskas atsitiko, varkališkė vyko į Telšius. Į kokią tiksliai įstaigą važiavo, ji nepasakė, tik teigė, jog pas žemėtvarkininkus. O šie esą nesuprato, kokių priekaištų dėl žemės, kurią esą pati atidavė, patvirtindama tai savo parašais, senjorė dabar turinti.
„Telšiuose nesuprato, ko aš atvažiavau. Manęs klausė, kodėl aš vieną dieną dedu parašus ant dokumentų, o kitą jau reikalauju atgal žemės. Negana to, mane ten vadino kita pavarde. Tada jau nebeištvėriau – ištraukiau iš kišenės pasą ir patėškiau, pasakydama, kad aš – Astrauskienė, o ne žmogus, kuriuo jie mane laiko. Tada jau tų žmonių akys išvirto, mat parašą, kaip aš supratau, už mane buvo padėjusi būtent ta moteris, kurios pavarde jie į mane kreipėsi. Ta moteris – varkališkė. Man tepasakė, kad tai – vieša vagystė“, – pasakojo Jadvyga, supratusi, jog žemė iš jos buvo atimta apgaulės būdu.
Senjorės teiravomės, gal sūnus, jai nežinant, pardavė tą žemės plotą kitiems žmonėms, juolab kad, pagal Jadvygos pasakojimą, prarastasis sklypas priklausė būtent jam. Tačiau moteris tokią versiją užginčijo, teigdama, jog sūnus pats dėl šios situacijos įsiutęs.
Įpykusi ir kartu neviltyje sakė esanti ir pati Jadvyga, anot kurios, kitas žmogus į jos žemę koją įkels tik per jos lavoną. „Tiems žmonėms, kurie norėjo pirkti pavogtą žemę, pasakiau, kad ta žemė – mano, kad iš manęs ją pavogė ir kad į ją niekas kojos neįkels, kitu atveju akis ištvilkysiu.“
Moteris įsitikinusi, kad V. Beržinis šį sklypą pasisavino tuomet, kai padėjo jai tvarkyti reikalus dėl iš tėviškės atkeliamos žemės.
„Skambinau jam aiškintis, bet jis su manimi nekalbėjo, o galiausiai išvis į mano skambučius nebeatsakė. Jei taip viskas vyksta, juk ateis diena, kai ir mano trobelę parduos“, – susijaudinusi kalbėjo senolė.
Versijos – skiriasi
Ar tikrai viskas taip, kaip pasakojo J. Astrauskienė, teiravomės jos sūnaus Rimanto, iš kurio, moters teigimu, buvo atimtas nemenkas sklypas. Vyras pateikė kitokią šios istorijos versiją. Anot jo, prie tėvų sodybos esantį žemės sklypą jis išsipirkęs ir visada naudojosi it savu. Tačiau vieną dieną sulaukęs tuomečio žemėtvarkininko V. Beržinio skambučio, šis pasakęs, kad jis naudojasi didesniu žemės plotu nei jam priklauso. Neva tas plotas – valstybinė žemė.
Rimantas sakė per daug dėl to nesiginčijęs ir paprašęs pranešti, kai tik atsiras galimybė ir tą žemės gabalą, kuris neva jam nepriklauso, išsipirkti. Vyras teigė net pas V. Beržinį į darbą keliavęs su buteliu, kad šis informuotų apie jau galimą įsigyti žemę, tačiau tokios žinios nesulaukęs.
„Jis susitvarkė viską taip, kaip jam reikėjo – mano žiniomis, pats nusipirko tą žemę. Kada ir kaip, nežinom. Visada mes naudojomės tuo sklypu, tad nesuprantu, kaip be mūsų žinios buvo galima jį parduoti. Juk parduodant turi būti padaryti geodeziniai matavimai, surinkti besiribojančių sklypų šeimininkų parašai. Dabar nieko nebuvo. Nuo 1982 metų aš valdžiau tą vietą, o dabar va kas vyksta“, – kalbėjo Jadvygos sūnus.
Anot vyriškio, visi šie reikalai – ne švieži, tačiau jo mama neva įsiuto pradėjus plaukti potencialiems žemės pirkėjams. Rimantas tikino bandęs raminti motiną, sakydamas, kad šaukštai po pietų, kad jau nieko padaryti nebegalima, tačiau ši neva nenusiteikusi pasiduoti.
„Matau tik vieną šios bėdos sprendimą – kad Beržinis mums parduotų tą žemę“, – jau baigiant pokalbį pridūrė vyras.
„Visada savinosi svetimas valdas“
Tačiau „Žemaičiui“ susisiekus su tuomečiu žemėtvarkininku V. Beržiniu, dabar dirbančiu matininku, paaiškėjo, kad tos žemės jis neturi galimybės parduoti, nes ji niekada jam nepriklausė.
„Čia beveik 20-ies metų istorija. Galiu pasakyti tik tiek, kad ta žemė, apie kurią Astrauskienė kalba, niekada nebuvo jos, ji tik valdė ją. Kitaip sakant, savinosi tą sklypą“, – aiškino V. Beržinis ir sakė nesuprantantis, kodėl varkališkei „užsiciklino“, kad žemė prie jos sodybos dabar priklauso būtent jam.
Anot matininko, J. Astrauskienė sava laiko žemę, kuri turi savininką. Esą ten, kada buvo galima, buvo atkeltas vienos moters kitur turėtas žemės plotas. Su tuo susijusius dokumentus padėjo susitvarkyti būtent jis, neva po to varkališkė ir sugalvojusi, kad jis pasisavino jos valdas.
„Astrauskienė įsivaizduoja, kad visa aplink jos sodybą esanti žemė yra jos. Atsimenu dar nuo tų laikų, kai dirbau Nausodžio seniūnijoje žemėtvarkininku. Ji įsivaizdavo, kad visur yra jos arba jos vyro valdos. Pagal dokumentus kiek priklausė Astrauskams, tiek jiems ir skirta. O ji, matai, galvoja, kad visur jos žemė. Vos ne visa Varkalių pusė jos. Kiek jiems priklausė, tiek atiduota, persikėlė ir iš Vieštovėnų turėtą plotą.“
Matininko žodžiais, ir apie jokius valstybinės žemės pirkimus negali būti nė kalbos, nes tuo metu valstybinės žemės net nebuvo galima išsipirkti, pirmenybė jos gauti buvo teikiama tiems, kas norėjo persikelti kitur turėtą sklypą. O varkališkė, V. Beržinio žodžiais, visada dėl žemių norėdavusi gudrauti, apgauti, o jei nepavykdavo – tulžį liedavusi.
Kaip iš tikrųjų viskas nutiko su minėtu žemės gabalu, šiandien sunku pasakyti. Juo labiau kad J. Astrauskienė negalėjo pateikti jokių dokumentų, įrodančių jos nuosavybės teisę į aptariamą žemės sklypą. Jei išties, kaip aiškino V. Beržinis, varkališkė tiesiog savinasi svetimą žemę, jai derėtų suprasti, kad to daryti nevalia, ir pagaliau pripažinti, jog tas sklypas turi teisėtus savininkus.
Kita vertus, kyla klausimas, kodėl senolei neleista savo žemės iš tėviškės atsikelti prie pat namų, o jos norėtas sklypas kažkodėl atiteko kitai moteriškei. Įdomi ir ta detalė, jog pastarajai tvarkantis su žemės perkėlimu susijusius dokumentus, V. Beržinio motinai buvo surašytas įgaliojimas. Kam to reikėjo, buvęs Nausodžio seniūnijos žemėtvarkininkas nepaaiškino.