Pasaulis per fotoaparato objektyvą

Nuo pirmųjų fotografijų, darytų mamos telefonu, iki asmeninių parodų galerijose – tokį kelią jau nuėjo jauna menininkė, fotografė Raminta Vainutytė. Ji Šiaulių universitete studijuoja dailę ir dizainą, nors kažkada svajojo apie karo akademiją.

Greta RIMKUTĖ

vasara@skrastas.lt

Pradėjo nuo brolio dovanos

– Kada supratai, kad būsi menininkė?

– Piešti, lavinti ranką pradėjau darželyje. Pagrindinis įrankis buvo tušinukas. Jokių dažų ir teptukų nepripažinau. Mokykloje atradau ir kitų pomėgių – pradėjo traukti sportas. Buvo kilę minčių ateitį sieti su Lietuvos karo akademija. Užsikrėčiau lengvąja atletika, dailę nustūmiau į šalį.

Kai vienuoliktoje klasėje reikėjo pasirinkti mokomuosius dalykus, svyravau tarp sporto ir dailės. Dailė laimėjo.

Šiauliuose radau dėstytoją, kuris metus mokė mane dizaino, nes mokykloje nebuvo sąlygų to išmokti. Taip pasirengiau studijoms.

– Kada pradėjai fotografuoti?

– Viskas prasidėjo, kai mano brolis mūsų šeimai Kalėdų proga padovanojo fotoaparatą. Iki tol fotografuodavau su mamos telefonu.

Tuo fotoaparatu naudojausi nuo dešimtos klasės iki pat pirmo kurso. Fotografavau viską – net nuorūkas ant žemės. Fotoaparatą visur nešiojausi su savim. Pradėjau kitaip žiūrėti į aplinką ir ją fiksuoti.

Kai pamačiau seną „zaparožietį“, ėmiau jį fotografuoti, o šeimininkas iš tolo ėmė šaukti: „Ką ten darai? Eik šalin nuo mano mašinos!“

– Kadangi įgysi ir pedagogės specialybę, ar dirbsi mokykloje?

– Dabar atlieku praktiką mokykloje ir labai gerai ten jaučiuosi. Bet atrodo, kad dirbdamas su vaikais, sustoji ir tavo lygis nebekyla. Nebėra laiko. Prisideda auklėtojo pareigos, mokyklos puošimas ir kiti pašaliniai darbai. Mokytojas privalo atiduoti save mokyklai, o aš noriu save atiduoti kitur.

Fotosesijos griūvančiame bendrabutyje

– Iš kur semiesi įkvėpimo kūrybai?

– Iš gyvenimo. Nauji žmonės, bendravimas atneša naujų idėjų. Kalbuosi su senu draugu, kuris pasakoja apie savo kelionę į Graikiją, o kitas – apie darbus darže. Viską susumuoju ir mąstau, kaip galiu tai išreikšti.

Daug informacijos semiuosi iš interneto, iš knygų. Turiu gerų dėstytojų, kurie duoda daug patarimų, kad nenuklysčiau į lankas. Kartais man sako: pasidėk galvą į šalį ir daryk taip, kaip tai darytų nemokytas žmogus. Tokius patarimus dabar duodu vaikams.

– Kiek parodų esi surengusi?

– Mažytė parodėlė buvo pirmame ar antrame kurse „Studentų kampe“. Vėliau tie darbai keliavo į prekybos centrą „Bruklinas“. Jie jau metus ten kabo.

Kita paroda, organizuota kartu su drauge Milda Račkauskaite Šiaulių universiteto dailės galerijoje, vadinosi „4 metų era“. Joje mes sudėjome viską, ką buvome padariusios. Antra svarbesnė paroda „13/14“ vyko visai neseniai.

Vasarą vedžiau edukacinį užsiėmimą vaikams „Požeminiai Šiauliai“. Kodėl būtent požeminiai? Aš pati mėgstu lįsti, kur giliau. Savo modelius fotosesijoms veduosi į apleistą, negyvenamą bendrabutį, kur tamsu, dvokia…

Gero kadro receptas

– Ar iš tiesų menininkai šiek tiek pakvaišę?

– Su jais įdomu kalbėti, jų juokai kitokie. Bet yra tokių, kurie save vaizduoja kaip menininką, bet nepateikia jokių darbų – jis pats yra kaip vaikščiojantis meno kūrinys.

Aš esu labai konkreti ir stabili. Nevaikštau į klubus, į barus. Neturiu tam laiko.

– Kas tavo modeliai? Ar lengva jų rasti?

– Modelius randu internete, facebook’e. Tik šių metų pradžioje ėmiau rašyti kritusiems į akį žmonėms ir siūlyti fotografuotis.

Rasti modelių nėra sunku. Visi nori fotografuotis. Tai daugiausia jauni modeliai, iš kurių negali išspausti paties geriausio rezultato. Bet kol kas to man pakanka. Aš neturiu savo studijos, apšvietimo, tik mokausi.

– Ar daug nuotrauka priklauso nuo modelio?

– Man sako, kad išsirenku pačius geriausius modelius, „perliukus“. Taip ir yra. Vienas žymus mados fotografas yra pasakęs, kad 50 procentų gero kadro sudaro geras, gražus modelis.

Kol modelis sėdi atsipalaidavęs, aš bėgioju aplink ir visais kampais fotografuoju. Krentu net ant kelių. Tam nusipirkau kelių apsaugas. Daug nereikalauju iš modelių, dirbu pati.

Kitos sudedamosios gero kadro dalys – tai gera kompozicija ir apšvietimas. Apšvietimas labai svarbus. Reikia, kad tinkamai kristų šešėliai. Nemėgstu karpyti nuotraukų, noriu naudoti pilną kadrą.

Mėgstu estetiškumą. Jei moteris graži, ją reikia pateikti įspūdingai, kad iš jos sklistų didingumas. Vyras turėtų parodyti stiprų žvilgsnį.

Negyvena užsidariusi

– Menininkas – tai profesija ar dvasios būsena?

– Menas kyla iš vidaus. Menininkas turi gerai pažinti save, turėti kažką viduje. Jis privalo ne tik kurti, bet būti ir verslininkas, ir ekonomistas.

Studijos – tai tik didelis postūmis tobulėti ir pažinti. Jos suteikia daug pažinčių. Kai kurie mano pažįstami studentai sėdi užsidarę savo kambariuose, piešia. O mano tikslas – lankytis parodose, matyti, kas vyksta aplink, užmegzti pažintis su žmonėmis, su galerijomis.

Darbai atsiranda per pažintis: ir fotosesijos, ir krikštynų, vestuvių fotografavimas. Viskas per draugus.

– Ar tau kūryba neša pelną?

– Jei labai reikia, aš randu, kaip parduoti darbus, kaip užsidirbti. Lietuvoje tai padaryti sunku.

Šią vasarą pirmą kartą fotografavau vestuves. Mano kaina buvo 700 litų. Dar padirbėjusi toje sferoje, galėsiu įsigyti ir aparatūrą, kuri labai brangi. Mano turima aparatūra prilygsta mėgėjiškai.

– Kokį vienintelį daiktą pasiimtum į negyvenamą salą?

– Gerą aštrų peilį. Su juo gali viską nudrožti, net ir plaukus nusikirpti.

Andriaus MAČIŪNO nuotr.