„Te­lia“ ir Lie­tu­vos po­li­ci­ja kvie­čia sen­jo­rus na­muo­se pa­si­ka­bin­ti at­min­ti­nę, kaip at­pa­žin­ti su­kčių

Suk­čiai tai­ko­si į ver­ty­bes

Pi­ni­gų plo­vi­mo pre­ven­ci­jos kom­pe­ten­ci­jų cent­ro duo­me­ni­mis, šių me­tų ant­rą­jį ket­vir­tį Lie­tu­vo­je už­re­gist­ruo­ti be­veik 4 tūkst. su­kčia­vi­mo at­ve­jų – šeš­ta­da­liu dau­giau nei per pir­mus tris šių me­tų mė­ne­sius. Vien nuo ba­lan­džio iki bir­že­lio nu­si­kal­tė­liai iš žmo­nių ir įmo­nių ban­dė iš­vi­lio­ti dau­giau kaip 13 mln. eu­rų. Di­des­nę da­lį ope­ra­ci­jų pa­vy­ko su­stab­dy­ti, ta­čiau nu­si­kal­tė­liai vis tiek pa­da­rė apie 5 mln. eu­rų nuo­sto­lių.

Pa­sak Ju­li­jos Mar­ke­liū­nės, „Te­lia“ įvai­ro­vės ir įtrauk­ties va­do­vės, į su­kčių pink­les pa­kliū­na ir la­bai pro­tin­gų, ap­si­skai­čiu­sių žmo­nių. Klai­din­ga ma­ny­ti, jog sen­jo­rai tam­pa tai­ki­niu dėl sa­vo nai­vu­mo. Suk­čiai ci­niš­kai ata­kuo­ja šios kar­tos ver­ty­bes. Vy­res­ni žmo­nės užau­go ap­lin­ko­je, ku­rio­je duo­tas žo­dis tu­rė­jo svo­rį, o ins­ti­tu­ci­jos kė­lė pa­gar­bą. To­dėl nu­si­kal­tė­liai iš­nau­do­ja ne sen­jo­rų silp­ny­bes, o jų pa­do­ru­mą.

„Ma­to­me, kaip sen­jo­rams vaiz­do skam­bu­čiu pa­skam­bi­na ir po­li­ci­jos ty­rė­ju pri­si­sta­to uni­for­muo­tas ne­pa­žįs­ta­ma­sis. Ka­dan­gi už jo ma­to­si po­li­ci­jos nuo­va­dos vaiz­das, au­ka net ne­sua­be­jo­ja jo ta­pa­ty­be. Suk­čius krei­pia­si var­du bei pa­var­de, pa­dik­tuo­ja tiks­lų ad­re­są, pa­si­tiks­li­na, ar žmo­gus te­be­si­nau­do­ja konk­re­čiu ban­ku. Tuo­met me­luo­ja, ne­va nu­te­kė­jus duo­me­nims, kaž­kas pa­vo­gė jo ta­pa­ty­bę ir da­bar ban­do paim­ti grei­tą­jį kre­di­tą. Sen­jo­ras ger­bia pa­rei­gū­ną, sten­gia­si elg­tis pi­lie­tiš­kai, to­dėl su­tin­ka pa­dė­ti ty­ri­mui ir pa­dik­tuo­ja pri­si­jun­gi­mus“, – Lie­tu­vo­je pa­si­tai­ku­sią is­to­ri­ją api­bū­di­na J. Mar­ke­liū­nė.

Svar­biau­sia – ne­sku­bė­ti

Su­si­dū­rus su ne­ti­kė­ta, stre­si­ne si­tua­ci­ja, ku­rią dirb­ti­nai su­ku­ria su­kčiai, bet kam sun­ku kri­tiš­kai ver­tin­ti in­for­ma­ci­ją. Vy­res­nia­me am­žiu­je na­tū­ra­liai kin­ta in­for­ma­ci­jos ap­do­ro­ji­mo grei­tis, to­dėl pa­ti­riant di­džiu­lį psi­cho­lo­gi­nį spau­di­mą, lai­ku at­pa­žin­ti klas­tą ga­li bū­ti dar sun­kiau.

„Suk­čiai va­gia ir pi­ni­gus, ir pa­si­ti­kė­ji­mą ki­tais. Sup­ra­tu­sius ap­gau­lę žmo­nes daž­nai už­gu­la gė­da, to­dėl jie pa­si­ren­ka ty­lė­ti. Nu­si­kal­tė­liai, pui­kiai per­pra­tę šią psi­cho­lo­gi­ją, nuo­lat kei­čia kau­kes: jei ne­su­vei­kia gąs­di­ni­mas, jie ban­do kur­ti šil­tą, ar­ti­mą san­ty­kį. Pri­va­lo­me gar­siai kal­bė­ti apie tai, kad pa­kliū­ti į su­kčių pink­les nė­ra kvai­lu­mo po­žy­mis“, – tei­gia eks­per­tė.

„Svar­biau­sia tai­syk­lė – su­sto­ti. Jei po­kal­bio me­tu jū­sų pra­šo at­skleis­ti pri­si­jun­gi­mo duo­me­nis, PIN ko­dus, per­ves­ti pi­ni­gus ar at­lik­ti ki­tus sku­bius veiks­mus, po­kal­bį rei­kė­tų ne­del­siant nu­trauk­ti. Tik­ras po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas ar ban­ko dar­buo­to­jas to­kių duo­me­nų te­le­fo­nu ne­pra­šo. Net jei skam­bi­nan­tis as­muo ži­no jū­sų var­dą, ad­re­są ar ki­tą as­me­ni­nę in­for­ma­ci­ją, tai dar ne­reiš­kia, kad juo ga­li­ma pa­si­ti­kė­ti. Ki­lus bent men­kiau­siai abe­jo­nei, vi­suo­met ver­ta pa­si­tar­ti su ar­ti­mai­siais ar­ba pa­čiam su­si­siek­ti su ins­ti­tu­ci­ja ofi­cia­liais kon­tak­tais“, – pa­brė­žia Po­li­ci­jos de­par­ta­men­to Ko­mu­ni­ka­ci­jos sky­riaus pa­ta­rė­ja Re­vi­ta Ja­na­vi­čiū­tė.

Eks­per­tai pri­me­na, kad ban­kų, po­li­ci­jos ir ki­tų ins­ti­tu­ci­jų dar­buo­to­jai nie­ka­da ne­pra­šo te­le­fo­nu at­skleis­ti in­ter­ne­to ban­ko pri­si­jun­gi­mų, „Smart-ID“ ar „Mo­bi­le-ID“ PIN ko­dų, mo­kė­ji­mo kor­te­lių duo­me­nų ar ki­tos jaut­rios in­for­ma­ci­jos.

At­min­ti­nė, ku­ri ga­li pa­dė­ti ap­sau­go­ti sa­ve

„Te­lia“ ir Lie­tu­vos po­li­ci­ja pa­ren­gė trum­pą at­min­ti­nę, skir­tą lai­ky­ti ma­to­mo­je vie­to­je na­muo­se. Ji pri­me­na svar­biau­sius su­kčių at­pa­ži­ni­mo po­žy­mius ir veiks­mus, ku­riuos ver­ta at­lik­ti su­lau­kus įtar­ti­no skam­bu­čio ar ži­nu­tės.

At­min­ti­nę re­ko­men­duo­ja­ma pa­si­ka­bin­ti daž­nai ma­to­mo­je vie­to­je, pa­vyz­džiui, kur įpras­tai lai­ko­te te­le­fo­ną, ša­lia sie­ni­nio ka­len­do­riaus, ant šal­dy­tu­vo ar ša­lia te­le­vi­zo­riaus. Ne­ti­kė­to skam­bu­čio me­tu ji ga­li tap­ti pri­mi­ni­mu, ku­ris pa­dės su­sto­ti, ne­pa­si­duo­ti emo­ci­joms, pa­si­tar­ti su ar­ti­mai­siais ir ne­priim­ti sku­bo­tų spren­di­mų. At­min­ti­nė­je ga­li­ma pa­tiems įra­šy­ti sa­vo ban­ko ir ry­šio ope­ra­to­riaus nu­me­rius, kad, pri­rei­kus, bū­tų ga­li­ma su­si­siek­ti ir pa­si­tiks­lin­ti in­for­ma­ci­ją ar­ba pra­neš­ti apie su­kčia­vi­mo at­ve­jį.

Eks­per­tai pri­me­na: jei ky­la bent men­kiau­sia abe­jo­nė, po­kal­bį rei­kė­tų nu­trauk­ti, pa­tiems su­si­siek­ti su ban­ku ar ins­ti­tu­ci­ja ofi­cia­liais kon­tak­tais ir pa­si­tar­ti su ar­ti­mai­siais. Bū­tent to­kia trum­pa pau­zė daž­nai tam­pa svar­biau­sia ap­sau­ga nuo su­kčių. O nu­ken­tė­jus nuo su­kčių – ne­si­gė­dy­ti ir kiek įma­no­ma grei­čiau pra­neš­ti po­li­ci­jai, sa­vo ban­kui ir ar­ti­mie­siems.

_{Užs. Nr. 544}