Ant kalnelio užlipau, prie stalelio prisėdau

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­trau­kos
Ryš­kiai nu­da­žy­ti lau­ko bal­dai, „puo­šian­tys“ švent­vie­tės vir­šū­nę, ma­to­mi iš to­lo, vos at­vy­kus prie al­ka­kal­nio
Nors mes re­tai su­si­du­ria­me su ki­to ti­kė­ji­mo ap­raiš­ko­mis ir kal­bos apie į Eu­ro­pą plūs­tan­čius mu­sul­mo­nus vis dar ai­di kaip koks to­li­mas griaus­ti­nis, kar­tais ten­ka pa­si­tik­rin­ti, kiek iš­ma­no­me ir ger­bia­me se­ną­jį mū­sų pro­tė­vių ti­kė­ji­mą. Apie jį pri­me­na iki mū­sų die­nų iš­li­kę al­ka­kal­niai, nau­do­ti pa­go­niš­koms apei­goms. Ka­dai­se čia de­gin­ti mi­ru­sių­jų pa­lai­kai ir kū­ren­ta am­ži­no­ji ug­nis die­vo Per­kū­no gar­bei.
Ką ant to­kių al­ka­kal­nių šiais lai­kais ga­lė­tu­me veik­ti mes? Že­mai­čių Kal­va­ri­jos se­niū­ni­ja, re­gis, ra­do ori­gi­na­lų spren­di­mą – ant Vil­kų al­ka­kal­nio įren­gė sta­lą su suo­lais. Ir štai vie­toj švent­vie­tės tu­ri­me ro­man­tiš­ką vie­te­lę iš­ky­loms bei pra­mo­goms...

„Tai – pa­vel­do dar­ky­mas“

Už­lip­ti į Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko te­ri­to­ri­jo­je esan­tį Vil­kų al­ka­kal­nį pa­siū­lė prieš šven­tes „Že­mai­čiui“ pa­skam­bi­nęs klai­pė­diš­kis De­ni­sas Ni­ki­ten­ka – kur­šių is­to­ri­jos po­pu­lia­ri­ni­mo klu­bo „Pil­sots“ na­rys.

Šį klu­bą ir jos na­rius plun­giš­kiai tu­rė­tų at­si­min­ti iš 2018 m. Plun­gės mies­to šven­tės, ku­rios me­tu mies­to par­ke šie en­tu­zias­tai bu­vo įkū­rę teat­ra­li­zuo­tą se­no­vi­nę gy­ven­vie­tę.

Tik ne apie kur­šius vy­ras sa­kė šį kar­tą no­rin­tis kal­bė­ti, bet apie Že­mai­čių Kal­va­ri­jos se­niū­ni­jo­je esan­tį Vil­kų al­ka­kal­nį. „Jei kas ne­ži­no, ga­liu pa­sa­ky­ti, kad šis al­ka­kal­nis yra sau­go­mas vals­ty­bi­nis pa­vel­do ob­jek­tas. Tai – ypa­tin­ga vie­ta, ar­cheo­lo­gi­nis pa­mink­las. Ir ant jo kaž­kas už­vil­ko ir pa­sta­tė sta­lą bei suo­lus. Al­ka­kal­niai kaž­ka­da tar­na­vo kaip pa­go­niš­kos baž­ny­čios, o ką tu­ri­me da­bar? Gal rei­kė­tų žmo­nėms pri­min­ti, jog už­sii­mi­nė­ti sa­vi­veik­la ant ar­cheo­lo­gi­nių pa­mink­lų ne­de­rė­tų. Jo­kiu bū­du ne­sa­kau, kad juos rei­kė­tų ap­tver­ti ir už­da­ry­ti nuo vi­suo­me­nės. Ateik, pa­si­gro­žėk, pa­būk, bet reng­ti pik­ni­kus to­kioj vie­toj... To jau per daug“, – įsi­ti­ki­nęs klai­pė­diš­kis.

Pa­na­ši is­to­ri­ja ne­se­niai nu­skam­bė­jo Klai­pė­do­je, kai tie pa­tys klu­bo „Pil­sots“ na­riai išar­dė ant kur­šiš­ko Pur­ma­lių pi­lia­kal­nio kaž­kie­no su­mū­ry­tą ak­me­ni­nį au­ku­rą.

„Prie to au­ku­ro vie­ti­niai dar ati­tį­so sta­lą bei suo­lus. Po jais ra­do­me pa­slėp­tus ieš­mus šaš­ly­kams, drus­kos. Ki­tas at­vy­kęs ir pa­ma­tęs to­kį vaiz­de­lį ims ma­ny­ti, jog tai vi­siš­kai nor­ma­lu. Nors taip nė­ra. Pi­lia­kal­niai, al­ka­kal­niai, švent­vie­tės yra ar­cheo­lo­gi­niai kul­tū­ros pa­vel­do pa­mink­lai. Ir tei­sės ak­tais yra griež­tai api­brėž­ta, ką juo­se ga­li­ma da­ry­ti ir ko ne“, – kal­bė­jo D. Ni­ki­ten­ka.

Kai­my­nai ne­si­skun­džia

Vy­ras sa­kė no­rin­tis at­kreip­ti vi­suo­me­nės dė­me­sį į to­kį ar­cheo­lo­gi­nių pa­mink­lų dar­ky­mą, nes jis, pa­na­šu, plin­ta kaip koks vi­ru­sas. Jo ap­raiš­kos kaip ant del­no – at­vy­kus prie jau mi­nė­to­jo Vil­kų al­ka­kal­nio. Neaiš­ku, ko­kiu bū­du ant jo už­vilk­ti ryš­kiai nu­da­žy­ti ma­sy­vūs suo­lai bei sta­las švie­čia iš to­li. Juos ga­li ma­ty­ti vos tik iš­li­pęs iš au­to­mo­bi­lio al­ka­kal­nio pa­pė­dė­je.

Ša­lia šių lau­ko bal­dų yra ir ak­me­ni­mis ap­dė­ta duo­bė, pa­na­ši į lau­ža­vie­tę. Į al­ka­kal­nio vir­šū­nę ve­da žmo­nių pra­min­tas ta­ke­lis, tad pa­na­šu, kad ši vie­ta lan­ko­ma. Jos is­to­ri­ją pri­me­na prie įva­žiuo­ja­mo­jo ke­liu­ko įreng­tas in­for­ma­ci­nis sten­das.

No­rė­da­mi iš­siaiš­kin­ti, kas ga­lė­jo ant al­ka­kal­nio įreng­ti poil­sia­vie­tę, su­ka­me į ar­ti­miau­sią so­dy­bą. Kie­me su­tik­ta jos šei­mi­nin­kė ban­dė at­si­min­ti, ka­da šie bal­dai at­si­ra­do, – lyg ir praė­ju­sį pa­va­sa­rį. Ir pa­sta­tė juos ne šiaip koks žmo­ge­lis, bet spe­cia­liais dar­bi­niais rū­bais vil­kin­tys vy­rai, tik­riau­siai ko­kios įmo­nės dar­bi­nin­kai.

„Ne­ži­nau, kas juos sam­dė ir kas už tuos bal­dus su­mo­kė­jo. Bet gal ir nė­ra blo­gai jie ten. Juk prie to al­ka­kal­nio at­vyks­ta ne­ma­žai žmo­nių. Bū­na, gir­di­me ma­žų­jų krykš­ta­vi­mą, atai­din­tį iš tos pu­sės. Va­di­na­si, šią vie­tą pa­mė­gu­sios ir šei­mos su vai­kais. Se­niau ne­bū­da­vo nė ko­kio suo­lo pri­sės­ti, o da­bar už­li­pęs ga­li pa­si­bū­ti, ar­ba­tos iš­ger­ti ar su­muš­ti­nį su­val­gy­ti, gra­žiu vaiz­du pa­si­gė­rė­ti“, – kal­bė­jo mo­te­ris.

Pa­sak jos, bū­tų ge­rai tik, kad Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nis par­kas ar se­niū­ni­ja bent kiek ke­lią, ve­dan­tį prie al­ka­kal­nio, pri­žiū­rė­tų. „Da­bar tą da­ro­me mes pa­tys. Kad lan­ky­to­jai neužs­ta­ty­tų mums pra­va­žia­vi­mo į na­mus, vy­ras įren­gė ke­liu­ką į al­ka­kal­nio pu­sę. Ir rei­kė­tų bent vie­nos šiukš­li­nės, nes da­bar me­ta sa­vo šiukš­les, kur pa­puo­la“, – dar pri­dū­rė.

„Nu­temp­sim že­myn ir ne­be­bus pro­ble­mos“

Ka­dan­gi al­ka­kal­nis – na­cio­na­li­nio par­ko te­ri­to­ri­jo­je, krei­pė­mės į par­ko di­rek­ci­jos va­do­vą Ra­mū­ną Ly­dį. Jis at­sa­kė ži­nan­tis tik tiek, kad sta­lą su suo­lais ant šio kal­no pa­sta­tė Že­mai­čių Kal­va­ri­jos se­niū­ni­ja. Esą par­ko di­rek­ci­ja tam ne­prieš­ta­ra­vu­si, mat bal­dai tik pa­sta­ty­ti ant ak­me­nų, o ne įbe­to­nuo­ti į že­mę – to pa­vel­do­sau­gi­nin­kai bū­tų ne­lei­dę.

Ko­dėl se­niū­ni­ja su­gal­vo­jo „įveik­lin­ti“ al­ka­kal­nį, „Že­mai­tis“ tei­ra­vo­si Že­mai­čių Kal­va­ri­jos se­niū­no Liu­do Gri­ciaus. Jis la­bai nu­ste­bo, kad ši ini­cia­ty­va ga­lė­jo kaž­kam ne­pa­tik­ti.

„Juk pa­tys žmo­nės pra­šė. Anks­čiau lan­ky­to­jams ne­bū­da­vo net kur pri­sė­dus ko­jų pail­sin­ti, o da­bar yra. Kas pra­šė? Ir lan­ky­to­jai, ir ša­lia to al­ka­kal­nio so­dy­bą tu­rin­tis vo­kie­tis Fryd­ri­chas. At­siž­vel­gė­me į šiuos pra­šy­mus“, – sa­kė se­niū­nas.

Lė­šų lau­ko bal­dams se­niū­ni­ja ga­vo iš Sa­vi­val­dy­bės, Ap­lin­kos ap­sau­gos rė­mi­mo spe­cia­lio­sios pro­gra­mos. Se­niū­nas tei­gė, kad vis­kas de­rin­ta ir su Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­niu par­ku. Jo di­rek­ci­jo­je ta­da dir­bęs Sta­nis­lo­vas Vyš­niaus­kas esą at­siun­tė pa­brai­žęs, kaip ta poil­sia­vie­tė ga­lė­tų at­ro­dy­ti.

„Bet pa­gal tuos brė­ži­nius bal­dus bū­tų rei­kė­ję įbe­to­nuo­ti į že­mę. Iš pa­vel­do­sau­gi­nin­kų iš­gir­dau, kad to da­ry­ti ne­ga­li­ma. Ta­da nu­ta­rė­me elg­tis pa­pras­čiau – bal­dus pa­sta­tė­me ant ak­me­nų, – sa­kė se­niū­nas. – Jei kam ne­tin­ka jie ten, ga­li­me nu­kel­ti. Nu­ne­ši­me prie eže­ro ar dar kur. Tik­rai ra­si­me, kur pa­dė­ti.“

Pa­na­šu, kad nu­kel­ti tik­rai rei­kės. Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­ci­jos Gam­tos ir kul­tū­ros pa­vel­do sky­rius vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Al­do­na Kup­re­ly­tė vė­liau „Že­mai­tį“ in­for­ma­vo, jog su­ši­lus orams lau­ko bal­dai nuo Vil­kų al­ka­kal­nio bus nu­neš­ti į jiems tin­ka­mes­nę vie­tą. „Nu­temp­sim že­myn ir ne­be­bus pro­ble­mos“, – pa­ti­ki­no.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.