Naujausios
Mažais žingsneliais – nepriklausomybės link
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pagrindinis rūpestis buvo, kad mūsų valstybę pripažintų kitos šalys, o tam viena iš pagrindinių kliūčių buvo okupacinės kariuomenės buvimas Lietuvos teritorijoje. Sovietų Sąjunga iš pradžių net neketino pripažinti Lietuvos nepriklausomybės, juo labiau išvesti savo kariuomenės. Laukė ilgos ir sunkios derybos.
Jos prasidėjo 1990 m. spalio mėnesį, tačiau greitai nutrūko Sovietų Sąjungai nusprendus vadinamąjį Lietuvos klausimą išspręsti jėga. Pirmą kartą tą bandyta padaryti 1991 m. sausio mėnesį siekiant nuversti teisėtai išrinktą Lietuvos valdžią karinio perversmo keliu. Remiant demokratinėms jėgoms pačioje SSRS ir demokratinių valstybių vadovams spaudžiant Kremlių, šį procesą Lietuvai kuriam laikui pavyko pristabdyti.
1991 m. balandį derybos dėl kariuomenės išvedimo atnaujintos, tačiau dėl vidinių nesutarimų pačioje Sovietų Sąjungoje nieko konkretaus nebuvo pasiekta iki pat SSRS žlugimo 1991 metų pabaigoje. Šį procesą paspartino tų metų rugpjūčio mėnesį kilęs pučas Maskvoje. Jį Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas 1991 m. rugpjūčio 19 d. kreipimesi į pasaulio demokratinių valstybių parlamentus ir vyriausybes įvardijo kaip tęstinę agresiją prieš Lietuvą.
Iki rugsėjo 6 d., kai Lietuvos suverenitetą pripažino pati SSRS, Lietuva jau buvo gavusi pripažinimo aktus iš 57-ių valstybių ir šis skaičius vis augo, be to, mūsų šalis sulaukė ir tarptautinių organizacijų pripažinimo: rugsėjo 17 d. ji tapo Jungtinių Tautų Organizacijos, spalio 7 d. – UNESCO nare.
Tuo laikotarpiu Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė eilę svarbių valstybę įtvirtinančių nutarimų, tarp jų: Dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų; Dėl Sovietų Sąjungos karinių-represinių struktūrų Lietuvoje; Dėl SSRS karinių komendantūrų pastatų ir kito turto perėmimo bei kt.
1991 m. pabaigoje pasirašius „Belovežo sutartį“, žlugo Sovietų Sąjunga ir sovietinę kariuomenę, dislokuotą Lietuvos teritorijoje, į savo jurisdikciją perėmė Rusija.
Tai buvo gera proga atnaujinti dvišales derybas dėl svetimos kariuomenės išvedimo. 1992 m. rugsėjo 8 d. Maskvoje galiausiai pasirašytas susitarimas dėl Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos.
Susitarimas pradėtas vykdyti nieko nelaukiant, tačiau procesas nebuvo sklandus. Dėl politinių motyvų nuolat buvo ieškoma galimybių jį stabdyti, be to, pašlijęs moralinis Rusijos Federacijos kariuomenės elgesys prastino mūsų šalies kriminologinę situaciją.
Šiek tiek statistikos
Rusijos Federacijos duomenimis, 1992 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 34,6 tūkst. karių: apie 7,3 tūkst. karininkų, 3,6 tūkst. praporščikų, 22,2 tūkst. kareivių ir seržantų, daugiau kaip 1,4 tūkst. kursantų, apie tūkstantį tankų, 180 lėktuvų, 1 901-as šarvuotis. Tai 5-ios divizijos ir 295 atskiros kovinės bei aptarnaujančios dalys, daliniai ir padaliniai.
Be jau minėtų Gynybos ministerijai pavaldžių dalinių, Lietuvoje buvo dislokuoti 6 pasienio daliniai, pavaldūs KGB, VRM Vidaus kariuomenės junginys bei Prezidento 6-oji radijo žvalgybos bazė, dislokuota Linksmakalnyje, Kaune. Okupacinė kariuomenė užėmė apie 1,2 proc. Lietuvos teritorijos.
Derybose pasiekta, kad pirmiausia būtų išvedami potencialią grėsmę keliantys didžiausi daliniai ir juose esanti galinga technika. Sąraše pirmu numeriu buvo įrašyta per 1991 m. sausio įvykius liūdnai pagarsėjusi 107-oji motošaulių divizija, dislokuota Vilniuje.
Į vadinamąjį prioritetinį devintuką pateko ir du daliniai, esantys Plungės rajone. 6-u numeriu įrašytas Plungėje buvęs 27-asis atskiras radioelektroninės kovos batalionas, 8-u numeriu – Šateikių girioje dislokuota 384-oji didelio galingumo artilerijos brigada. Beje, jos štabas taip pat buvo Plungėje, vadinamajame kareivinių kvartale. Brigados žinioje buvo savaeigės 203 mm kalibro haubicos 2S7 „Pion“. Jų paskirtis – atakuoti priešo užnugarį, naikinti svarbius objektus 47–55 kilometrų atstumu. Suplanuota šią brigadą išvesti iš Lietuvos teritorijos iki 1993-ųjų, tačiau, kaip galiausiai paaiškėjo, buvo gerokai susivėlinta.
Yra tekę girdėti pasakojimų, kad būtent iš kareivinių Plungėje į kosmosą buvo siunčiamas signalas, kad būtent čia, mieste, saugomas atominis ginklas. Galėjo būti, kad sovietai šitaip siekė sumėtyti pėdas ir nukreipti dėmesį nuo tikrosios atominio ginklo buvimo vietos Šateikių girioje. Bet apie tai papasakosiu vėliau.
Kaip reikalai klojosi Plungėje?
Dar 1990 m. birželio 6 d. Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus įsakymu įsteigtos 7 departamento zonos skirtingose šalies vietovėse. Klaipėdos zonos Plungės skyriaus instruktoriumi buvo patvirtintas Mindaugas Butkys. Netrukus jis tapo Plungės rajono komendantūros komendantu.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas 1991 m. rugpjūčio 24 d. paskelbė nutarimą „Dėl SSRS karinių komendantūrų pastatų ir kito turto perėmimo“. Vadovaujantis juo Plungės rajono valdytojo Rimo Ščiupoko potvarkiu buvo sudaryta komisija SSRS karinio komisariato turto inventorizacijai atlikti.
Jo pasirašytame rugsėjo 25 d. akte išvardintas perimtas karinio komisariato, esančio dabartinių Telšių ir Vandentiekio gatvių sankryžoje, turtas: pastatai, baldai, kitas inventorius, taip pat asmeninės šaukiamųjų ir atsargos karininkų bylos, piliečių, žuvusių Didžiajame tėvynės kare, apskaitos kortelės.
Perėmus ir inventorizavus turtą, netrukus šiame pastate įsikūrė jau minėta M. Butkio vadovaujama komendantūra.
Vienas pirmųjų komendantūroms keliamų uždavinių buvo pasirengimas naujokų šaukimui krašto apsaugos tarnybai. Be Plungės rajono savivaldybės administracijos ir policijos pagalbos ši užduotis būtų neįveikta, nes besitraukiantys okupantai agresijos prieš Lietuvą metu, 1991 m. rugpjūčio 19–21 d., sunaikino daug šaukiamojo amžiaus vaikinų sąrašų, asmenines įskaitoje esančių asmenų bylas, mobilizacijai tinkamų vyrų sąrašus ir kitus svarbius dokumentus, reikalingus sklandžiam darbui atlikti.
Nuo 1991 m. birželio 24 d. komendantūrų funkcijos išsiplėtė. Prisidėjo ir Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos (SKAT) savanorių saugomų objektų inspektavimas bei kontrolė, leidimų karininkams, praporščikams ir liktiniams išsivežti asmeninį turtą išdavimas, kartu su policija viešosios tvarkos mieste palaikymas. Vykdyti šias užduotis buvo nelengva, kadangi kareivinių rajone įsikūrę rusų karininkai ir kareiviai vis kaišiojo pagalius į ratus, o porą kartų tik per plauką išvengta ginkluotų susirėmimų. Bet apie tai – kito penktadienio „Žemaičio“ numeryje.
