Naujausios
Tęsinys.
Reikalai Plungėje
Kol gabenti sprogmenys iš Šateikių karinės bazės, įtampos netrūko ir Plungėje, vadinamosiose kareivinėse – 5,5 hektarų aukšta gelžbetonine tvora aptvertoje ir nuo aplinkinių akių akylai saugomoje teritorijoje.
Ją perimant iš rusų karių neišvengta ginkluotų susirėmimų. Pirmoji konfliktinė situacija su 27-ojo radioelektroninės kovos bataliono vadovybe įvyko dėl to, kad ši nesutiko gražiuoju įsileisti Plungės komendantūros į jai patikėtas patalpas.
Kaip jau minėta ankstesniuose numeriuose, vadinamosiose Plungės kareivinėse buvo įsikūręs okupacinės kariuomenės atskirasis radioelektroninės kovos batalionas Nr. 27 ir didelio galingumo artilerijos brigados karinis dalinys Nr. 384.
Šių karinių dalinių pastatai dabartinėje Dariaus ir Girėno gatvėje buvo išsidėstę taip: pirmas pastatas – karinio dalinio Nr. 27 kareivinės-štabas, antras pastatas – kontrolinis praleidimo punktas (PP), sujungtas su vartais. PP paskirtis – kontroliuoti įvažiuojantį ir išvažiuojantį transportą bei praeinančius karius. Trečio pastato patalpose užsiimta kultūrine veikla, čia taip pat buvo įsikūręs medicinos punktas bei sargyba, o ketvirtame pastate veikė didelio galingumo artilerijos brigados Nr. 384 kareivinės-štabas.
Kaip jau minėta, 1992 m. rugsėjo 8 d. Maskvoje Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius ir Rusijos Federacijos gynybos ministras Pavelas Gračiovas pasirašė Rusijos kariuomenės išvedimo grafiką. Rusija įsipareigojo iš Lietuvos karinius dalinius išvesti iki 1993 m. rugpjūčio 31 d. Dalinio Nr. 384 išvedimo terminas pagal grafiką buvo numatytas 1992 m. II–IV ketvirtyje.
Karinio dalinio Nr. 384 vadas Vladimir Sokolenko prieš išvykdamas iš Plungės ir apskritai Lietuvos Plungės rajono komendantui Mindaugui Butkiui perdavė dalinio patalpas ir raktus.
Lietuvos apskričių karo komendantūros į perimtus sovietų karinius komisariatus ėmė persikėlinėti dar 1991 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais. Plungės rajono komendantūrai vietinės valdžios sprendimu pirmiausia perduotas pastatas, esantis dabartinių Telšių ir Vandentiekio gatvių sankryžoje. Kiek vėliau pribrendo reikalas įkelti koją ir į už gelžbetoninės tvoros esančias kareivines.
Šturmas
1992 m. žiemą (vasario pabaigoje ar kovo pirmosiomis dienomis) buvo gautas signalas, kad karinio dalinio Nr. 27 liktiniai (praporščikai) Plungės rajono komendantūros dispozicijoje esančiame pastate pradėjo neteisėtą veiką – ėmė savintis čia esantį turtą.
Siekiant apginti viešą interesą komendantas M. Butkys davė nurodymą vykti ir saugoti perimtą pastatą. Neliko nieko kito, kaip tik vykdyti nurodymą. Tačiau kelią ties praleidimo punktu mums pastojo rusų kariai. Jie mums neleido patekti į karinio dalinio teritoriją ir nurodė, kad toks yra dalinio vado Mazuro įsakymas. Nepavykus susisiekti su juo pačiu, buvo priimtas sprendimas šturmu paimti pastatą ir dalį teritorijos.
Mašina GAZ-66, vairuojama Arvydo Grigaičio, atbuline eiga išvertė mūrinę sieną ir įvažiavo į teritoriją. Tuoj pat prisistatę ginkluoti okupacinės kariuomenės kariai užblokavo vairuotojo kabinos duris ir neleido vairuotojui išlipti. Kitas mūsų automobilis – UAZ – stovėjo gatvėje prie šaligatvio. Griebėme iš jo kovinius šautuvus ir per plytų krūvą, nustūmę rusų karius, įžygiavome į dalinio teritoriją ir į teisėtai komendantūrai priklausantį pastatą.
Kadangi savo laiku tarp dviejų karinių dalinių Nr. 384 ir Nr. 27 griežto teritorinio padalinimo nebuvo, komendantas priėmė sprendimą dalį teritorijos tarp skirtingų valstybių kariuomenių atitverti spygliuota viela, o tvoroje išgriautos angos vietoje įrengti autonomiškai veikiantį praleidžiamąjį punktą. Tam tikslui po kelių parų čia sumontuoti vartai. Plungės rajono komendantūros kariai pradėjo patruliuoti atkovotoje teritorijoje.
Vėliau būta provokacijų iš karinio dalinio Nr. 27 karių pusės, tačiau konfliktus pavyko išspręsti čia pat, vietoje, vadų lygmenyje.
Ginčas dėl cisternų
Plungės kareivinėse kurį laiką tvyrojusi įtampa bene aukščiausią lygį buvo pasiekusi tų pačių 1992 metų rugsėjį. Buvo gauta informacija, kad iš okupacinės kariuomenės dalinio Nr. 27 teritorijos ruošiamasi išvežti didelės talpos kuro cisternas. Turėta duomenų, kad cisternose gali būti kuro likučių ir jo patekimas į aplinką gali sukelti ekologinę katastrofą.
Komendantūros darbuotojui A. Grigaičiui ir man buvo išduoti koviniai ginklai ir atitinkamas kiekis šovinių. Vandentiekio gatve išskubėjome kareivinių kryptimi, kirtę geležinkelio ruožą ir įveikę apsauginės vielos užtvaras, nusileidę pylimu žemyn patekome tiesiai į vykdomų darbų vietą ir tiesiai prieš sargybos bokštelį.
Darbininkams liepiau nutraukti darbus iki vadovybė išsiaiškins situaciją, kitu atveju bus imtasi atitinkamų priemonių.
Ko gero, sargybos bokštelyje budėjęs karys kažkam pranešė apie mūsų pasirodymą, nes netrukus išgirdome darbininkus šūktelint, kad nuo kontrolinio punkto pusės mūsų link bėga būrelis ginkluotų karių. Įvertinęs situaciją, kad gali nukentėti už mūsų esantys neginkluoti civiliai, liepiau jiems bėgti geležinkelio pylimo kryptimi.
Užtaisėme ginklus ir link mūsų bėgantiems kareiviams liepėme sustoti. Pasikeitus ultimatyviais pranešimais rusų kariai liko stovėti vietoje. Vienas jų garsiai ragino bokštelyje esantį sargybinį nedelsiant iškviesti karinio dalinio vadą. Tokioje padėtyje ir stovėjome, iki kol atbėgo dalinio vadas, berods papulkininkis Mazuras, jį lydintis kapitonas ir kiti karininkai. Su jais buvo ir komendantas M. Butkys bei leitenantas Vytautas Stropus. Nustatyta tvarka visų akivaizdoje išėmėme šovinius iš ginklų, sudėjome į dėtuvę ir grįžome į komendantūrą.
Pasiaiškinimas spaudoje
Šis įvykis netrukus sulaukė vietos spaudos dėmesio. 1992 m. rugsėjo 30 d. „Žemaičio“ numeryje išspausdintas vienos skaitytojos laiškas. Anele Mačianskaityte prisistačiusi moteris nurodė, kad vienas landus žmogus iš sovietinės armijos vadovybės Rygoje gavo leidimą nusipirkti kelias dideles cisternas iš Plungės karinio dalinio.
„Ir nieko nuostabaus – rusų armija lengva ranka „išparceliuoja“ savo turtą – kas besuskaičiuos, kiek technikos gal už kelis puslitrius neiškeliavo į Rusiją, o liko lietuviams. Pasiprašė ir vienos kontoros pagalbos – krano ir sunkvežimio. Ne veltui – už tai šiai kontorai atitekusi viena deficitinė cisterna“, – dėstė skaitytoja.
Savo laiške moteris liejo pasipiktinimą, kad tarp dviejų ugnių – rusų kareivių ir mūsiškių Lietuvos kariškių – vidury baltos dienos atsidūrė grupelė beginklių civilių – darbininkų.
„Argi iš tikrųjų taip galėjo būti?“ – laišką klausimu užbaigė laikraščio skaitytoja. Po kelių dienų kitame „Žemaičio“ numeryje Plungės rajono komendantas M. Butkys, atsakydamas į minėtą laišką, paaiškino, kad į karinį dalinį jo paties įsakymu pasiųsti vyrai nepersistengė ir viską atliko ramiai bei greitai.
Komendantas paaiškino, kad UAB „Merkurijus“ atstovas A. Sruogis, bandęs demontuoti 20-ies cisternų bloką (kiekviena cisterna 25 kub. metrų talpos), buvo pristatytas į Plungės prokuratūrą, ten pat nuvykti nurodyta ir karinio dalino vadui.
„Kai viskas buvo išsiaiškinta, minėtas „Merkurijaus“ atstovas susiruošė į Lietuvos Respublikos Vyriausybę prašyti leidimo išsivežti cisternas. Vargu ar toks leidimas bus duotas, nes tada reikėtų atšaukti praėjusių metų įstatymą „Dėl SSSR karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“, pagal kurį visos pirkimo, pardavimo ar nuomos sutartys, sudarytos su sovietų kariškiais, yra neteisėtos.
Rajono komendantūros kariškiai vykdė įstatymą ir elgėsi teisingai, nes neleido griauti ir parceliuoti mūsų visų turto. Negi norime, kad beišsikraustą sovietų kariniai daliniai savo nuožiūra skirstytų butus, patys spręstų, kam reikalingi jų užimami pastatai, arba kad viską sunaikintų, nepalikdami nieko, vien plytų lauką. Beje, panašiai atsitiko su Šateikių karinio dalinio teritorija“, – savo viešame atsakyme dėstė M. Butkys.
Pabaiga.