Naujausios
„Dar gyvuosime!“
Šiaulių miesto 2014 metų kultūros ir meno premijos vakar įteiktos ne tik atskiriems menininkams. Pagerbta trijų kartų audėjų šeima – tautodailininkės Leonijos Malakauskienės. Pirmą kartą Šiauliuose vainikuotas ir garsusis „Jonis“, tris dešimtmečius liaudiška muzika šokdinantis Lietuvą. Liaudiškos tradicijos puoselėtojai sako: „Dar gyvuosime!“
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Trys kartos puoselėja tradiciją
73 metų Leonijos Malakauskienės šeimoje juostas audžia ne tik ji pati. Abi dukros – tautodailininkės Vitalija Monkienė, Sigita Milvidienė, „Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja. Ir visi penki vaikaičiai – Jonas Monkus, Augustinas Monkus, Elena Monkutė, Salomėja Milvidaitė ir Judita Milvidaitė.
Audėjų šeimos medis ponios Leonijos augintas.
Pati tikra žemaitė – kilusi nuo Raseinių. Baigė filologijos mokslus, iki šiol vertėjauja.
Prisimena, jog apie audimą, kurį vadina malonumu, kažkada nė nesvajojusi. Nors matė, kaip mama audžia audinius staklėmis.
„Esu savamokslė audėja, – sako L. Malakauskienė. – Mama prie staklių manęs nė neprileisdavo.“
Dar mokykloje ją apžavėję ornamentai, o jie ir yra juostų pagrindas.
„Visos sąsiuvinių paraštės, juodraščiai ir užrašai ornamentais buvo išpaišyti, – šypsosi audėja. – Bet tada juostos gal dar nė nebuvau čiupinėjusi.“
Baigdama mokyklą išmoko austi – iš juostų audimo pradžiamokslio.
„Radau jį žurnalo rankdarbių priede, – prisimena. – Parodyta, kaip ant knygos su pieštuku apsimesti siūlus, ir staliniu peiliu primušti. Pirmos tokios ant kygos austos juostos buvo ir dukrų, ir anūkų.“
Juokiasi, kad dukros ir vaikaičiai negalėjo netapti juostų audėjais:"Jau lovytėje gulėdami matė, kaip audžiama, o paaugę norėjo ir juostą pačiupinėti, ir patys pabandyti.“
Vaikaičiai ir į studijas vežėsi rėmus juostoms austi. Anūkas Augustinas, dar besimokydamas Juliaus Janonio gimnazijoje, su savo juostomis pelnė jaunųjų tautodailininkų konkurso laurus.
„Man labai smagu, kad premija skirta visai šeimai, – sako L. Malakauskienė. – Kad ji pelnyta už tautos tradicijų puoselėjimą – man tai yra vertingiausia.“
Po visą Lietuvą ir pasaulį
Vyriausiųjų šeimos tautodailininkių juostų yra saugomų „Aušros“ muziejaus fondų rinkiniuose.
Šeimos audėjų tautinės, proginės vardinės juostos, knygų skirtukai, kaklaraiščiai po visą Lietuvą yra pasklidę. Ir po pasaulį – iki Australijos ir Ugnies Žemės.
Į Ugnies Žemę nukeliavo juosta, austa lietuviui misionieriui kunigui.
„Giminės laukė jo Lietuvoje, kurioje nebuvo buvęs 50 metų, bet taip ir neatvažiavo, – tai juostą išsiuntė, – prisimena audėja. – Mūsų austą kaklaraištį ryši buvęs Ignalinos atominės vadovas – matome per televizorių. Labai gražu, kad vyrai puošiasi tautiniais kaklaraiščiais.“
Sigitos Milvidienės riešes per Kaziuko mugę yra nusipirkusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
„Sigita per mugę Prezidentei yra dovanojusi ir savo dažytą velykinį kiaušinį. Išsirinko mėlyną – mėgsta tą spalvą“, – pasakoja L. Malakauskienė.
Vertinti, kas gyva
Audėjų tradiciją tęsiančių tautodailininkų nėra daug. L. Malakauskienė sako, kad jų kūriniai pirmiausia vertinami, kaip muziejinė vertybė.
„Aš savo juostų neskirstau į žemaitiškas ar aukštaitiškas, audžiu, kaip jaučiu, nors dukros mane spaudžia laikytis regionų raštų, – teigia audėja. – Manau, kad reikia vertinti ir tai, kas yra gyva, ką kiekvienas audėjas savo įdeda.“
Ko sau linkėtų?
„Sveikatos jau turiu linkėti, – atsako ir susimąsto: – Savo šeimai ir visiems linkėčiau kantrybės ir geros valios. Dievas kiekvienam duoda savo kryžių nešti, bet suteikia ir jėgų.“
„Jonio“ 30-metis vainikuotas premija
„Jonis“ trisdešimt metų skamba, džiaugiamės, kad yra pastebėtas ir įvertintas“, – sako Pranciškus Trijonis, šio liaudiškos muzikos ansamblio įkūrėjas, siela ir vadovas.
Kartu su Pranciškumi laureatais tapo jo brolis Romaldas Trijonis (still gitara, mandolina, vokalas), Edmundas Grubliauskis (armonika, akordeonas, lūpinė armonikėlė, vokalas), Arvydas Žiauberis (kontrabosas, vokalas) Aivaras Mundinas ( mušamieji, perkusija).
Ansamblio pradžia – 1984 metai. Branduolį kažkada sudarė keturi broliai Trijoniai: Pranciškus, Stasys, Romaldas ir šviesaus atminimo Petras.
Nuo to laiko išleista 22 audioalbumai ir 3 videoalbumai. Koncertavo vyrai JAV, Vokietijoje, Suomijoje, Airijoje ir daugelyje kitų šalių.
„Kažkada brazdinti gitara pradėjome tik savo malonumui, – prisimena Pranciškus. – 1982 metais po kariuomenės grįžau į Šiaulius, televizorių gamykloje su Ričardu Gadeikiu pradėjome groti. Jis ir dabar mums talkina.“
Pavadinimą ansambliui išrinko Virgio Stakėno studijos nariai. „Todėl Virgis Stakėnas laiko save mūsų krikštatėviu, – sako „Jonio“ vadovas. – O visa Lietuva mus išgirdo 1988 metais „Baltijos jaunystės“ festivalyje. Koncertą transliavo Lietuvos radijo antroji programa. Po to pasipylė kolūkių kvietimai groti.“
Pirmą savo solinį albumą „Kalėdojant po Naujininkus“ išleido 1990 metais.
„20 tūkstančių tiražu išleidome, vežėme iš Rygos. Ir visą tiražą išplatinome patys per koncertus, tuomet tai buvo neregėtas dalykas“, – prisimena P.Trijonis.
Po to albumo prasidėjo kelionės po kaimus. Kur nebuvo salių, net klebonijose koncertavo.
„Man labiausiai buvo netikėta, kad mūsų muzika yra tokia reikalinga“, – sako „Jonio“ vadovas.
Muzikuoti ne tik dėl savęs
„Jonio“ muzikantai gyvena iš muzikos, iš jos ir duoną užsidirba. Bandė kartą broliai Trijoniai sukti iš muzikos, bet neišėjo.
„Atgavome senelių žemę, išvažiavome kelmų rauti, net žiemkenčius pasėjome, – prisimena Pranciškus. – Visi draugai buvo susirūpinę – „Jonis“ nebegroja. Neištvėrėme, grįžome atgal į Šiaulius.“
Po koncertinės kelionės į Ameriką sukūrė kaimiškos muzikos klubą „Juonė pastuogė“ – pagal amerikietiškų klubų pavyzdį.
„Joniui“ neužteko tik savų koncertų. Jis ir inciatorius garsiųjų festivalių: „Country Joninės“, „Šerifo atostogos“, „Mes saulės vaikai“, Lietuvos kaimo muzikantų ir kapelijų festivalis „Ant rubežiaus“, Baltų kantri muzikos festivalio „Baltas kelias“.
Į beveik du dešimtmečius gyvuojantį „Ant rubežiaus“ suplaukia muzikantai, kapelijos iš visos Lietuvos, atvyksta ir svečių.“
„Kitąmet „Ant rubežiaus“ bus Lietuvos ir Latvijos festivalis, trečdalį muzikantų kviečiame iš Latvijos, – žada P. Trijonis. – Kad neatsibostume žiūrovams.“
Jis sako, jog niekada nelaikė ir nelaiko Šiaulių provincija: „Miestui reikia pasitempti, važinėjame po Lietuvą, matome, kad kitur geriau tvarkomasi. Bet muzikinis gyvenimas Šiauliuose yra įvairiapusis.“
Mes dar gyvuosime!
„Jonio“ linksma kaimiška muzika ir dainos per tris dešimtmečius neprarado populiarumo.
„Jau antra karta dainuoja mūsų „Pirmąjį šieną“, jaunimas nepaleidžia nuo scenos, kol jos nesudainuojame“, – džiaugiasi muzikantas.
Liaudiška muzika, jo žodžiais, tik populiarėja. Į „Jonio“ koncertus ateina ir senas, ir jaunas. „Paskutinį kartą, kai koncertavome, vyriausiam mūsų klausytojui buvo 93-eji, o jauniausiam – treji metai. Mes dar gyvuosime!“
Priduria, jog už „Jonio“ gyvavimą yra dėkingas savo ir kitų muzikantų šeimoms, žmonoms – už supratimą.
Šiaulių miesto savivaldybės 2014 metų kultūros ir meno premijos po 5 tūkstančius litų vakar įteiktos ir Virginijui Kinčinaičiui, menotyrininkui, ir Aleksandrui Ostašenkovui, fotomenininkui.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
LAUREATAI: „Jonio“ ansamblis, skambantis jau tris dešimtmečius, įvertintas miesto premija – (iš kairės) Arvydas Žiauberis, Edmundas Grubliauskis, Romaldas Trijonis, Pranciškus Trijonis, ansamblio vadovas, ir Aivaras Mundinas.
Jono TAMULIO nuotr.
PUOSELĖTOJA: Tautodailininkė Leonija Malakauskienė, kurios ir dukros, ir vaikaičiai audžia tautines juostas, sako: „Kad visa šeima įvertinta už tautinės tradicijos puoselėjimą – man tai yra vertingiausia.“
ORNAMENTAI: Audėją nuo jaunų dienų apžavėjo ornamentai – iki šiol juos kuria. Į storą aplanką sugulė jos ornamentai, atgyjantys juostose.
POPULIARUMAS: Leonija Malakauskienė sako, jog juostos namuose ilgai neužsilieka – keliauja po visą Lietuvą ir svečias šalis.
SIMBOLIAI: Juostų raštuose įausti ir Gedimino stulpai.