Galerijų konkurencija: nuo aktų iki mirties

Galerijų konkurencija: nuo aktų iki mirties

Galerijų konkurencija: nuo aktų iki mirties

Penktadienį dvi savivaldybės išlaikomos Šiaulių galerijos pristatė dvi to paties autoriaus parodas kone vienu metu: viena – tarp konfliktų ir erotikos, kita – prisiminimai apie išėjusius menininkus, artimus žmones. Ar susikertantys parodų rengėjų „grafikai“ yra bręstančios kovos dėl išlikimo pradžia, o menininkai tampa kovos įkaitais?

Simona PUŽAITĖ, Živilė KAVALIAUSKAITĖ

simona@skrastas.lt; zivile@skrastas.lt

Penktadienis. 17 valanda. Šiaulių dailės galerija. Paroda „Karštas sniegas“

Lady Gaga – česnakų pardavėja, Apolonas – geras sėklius, o Žydrūnas visai ne galiūnas. Tai manekenų instaliacijos herojai iš dailininko Sigito Prancuičio aktų parodos. Didžioji dalis apnuogintų moterų paveikslų – pagal užsakovų pageidavimus.

Sveikinusieji autorių minėjo S. Prancuičio valiūkiškumą. Dailės galerijos parodų kuratorius Virgilijus Kinčinaitis ragino atkreipti dėmesį į metaforiškus paveikslų pavadinimus.

„Sigitas detalių šiaip sau nelipdė: nė vieno plauko ar popieriaus skiautelės. Reikia iššifruoti, sukombinuoti vaizdinį“, – sakė V. Kinčinaitis.

Jis užsiminė apie autoriaus įvairiapusiškumą, nes už valandos atidaroma visai kitokio pobūdžio jo paroda.

Pats dailininkas „Šiaulių kraštui“ sakė, jog darbuose atsispindi daugiausia užsakovų pageidavimai.

„Akcentuočiau kitoniškus bruožus“, – neslėpė S. Prancuitis. Jam artimiausias paveikslas, kuriame moteris vaizduojama stilizuotai.

„Žiūriu į moterį kaip į meno kūrinį, nes kitaip nenupieši paveikslo. Moteris piešė jau nuo viduramžių, Renesanso laikų. Net Švenčiausioji Marija buvo piešiama nuogomis krūtimis“, – sakė dailininkas.

Instaliaciją parodos centre S. Prancuitis vadina savotišku fluksus darbu, ironišku kūno interpretavimu. Garsi dainininkė Lady Gaga tapo česnakų pardavėja, bangomis bėganti Marusia vienu batu, vaizduojami šiuolaikiški vyrai – Žydrūnas, bet ne galiūnas ar Apolonas, gaminantis gerą sėklą.

„Atsiranda konfliktas. Be konflikto menas negali būti. Simbolių prasmes kiekvienas gali sugalvoti pats“, – aiškino menininkas.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

ŽVILGSNIS: „Žiūriu į moterį kaip į meno kūrinį, nes kitaip nenupieši paveikslo“, – sakė aktų parodą „Karštas sniegas“ atidaręs dailininkas Sigitas Prancuitis.

INSTALIACIJA: Ironiškai interpretuodamas kūną manekenų instaliaciją parodos centre autorius vadina savotišku fluksus darbu.


***

18 valanda. „Laiptų“ galerija. Paroda „Regėjimai išėjusiems atminti“.

Apmąstymų vakarus per Ilges „Laiptų“ galerija organizuoja trečius metus. Šiemet savo regėjimus apie išėjusius menininkus, artimus žmones pateikė S. Prancuitis. Išėjusieji Anapilin pagerbti tylos minute.

Paveikslą „Raitas jūreivis“ S. Prancuitis skyrė V. Ostašenkovui, „Laužo liepsna“ – R. Dauginčiui, „Žmogus iš Rūklos“ – S. Zigmantui, „Sušalęs paukštis“ – A. Goštautui, „Česnakas“ – A. Švėgždai.

Trys kūriniai „Edvardui“, „Gilijos Kentauras“ ir „Kentauras – marių paukštis“ primena apie E. Juchnevičių.

„Jis buvo gimęs po Šaulio-Kentauro žvaigžde. Jis pats buvo kentauriškas. Impresija, įspūdis...“ – žvelgdamas į paveikslą, sakė S. Prancuitis.

Parodoje eksponuojami ir autoriaus artimiems žmonėms dedikuoti paveikslai – „Laiškas mamai“, mokytojo rezistento, literato S. Norbuto ir paišybos mokytojo J. Vainausko portretai.

Tarp tapybos darbų yra ir asambliažų. Vienas iš jų skirtas, S. Prancuičio nuomone, geriausiam Lietuvos poetui Sigitui Gedai. Kitas – fotografui, buvusiam „Šiaulių krašto“ darbuotojui Vladui Mikalauskui.

„Jis nemėgdavo pozuoti, teko paveikslą rankioti iš atskirų detalių“, – sakė S. Prancuitis, asambliažui panaudojęs seno fotoaparato dalis, laikraščių iškarpas.

„A. Petrulio alyviniai obuoliai“ priminė apie A. Petrulį, „Laiptų“ galerijoje surengusį penkias parodas.

„Labai įspūdinga ir jaudinanti galerija, – sakė menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus. – Kas beatsimena A. Goštautą – talentingą, jauną dailininką? Sigitas suteikė galimybę prisiminti, pagalvoti apie save, artimuosius ir menininkus.“

Šv. Jurgio bažnyčios kunigas Darius Marcinkevičius pabrėžė, kad gyvieji ir mirusieji yra labai arti, nes nė vienas nežinome, kada Dievas pakvies. Kunigas ne kartą teikė paskutinį patepimą ligoniams.

„Mirtis nėra baisi. Jei žemėje mokame mylėti žmogų, po mirties tą tęsime“, – sakė kunigas. Jis pacitavo šv. Augustiną, kuris sakė, jog mirtis yra mūsų mokytoja.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

AUTORIUS: Dailininkas Sigitas Prancuitis apie išėjusius menininkus, artimuosius kalbėjo žvelgdamas į paveikslus.

DEDIKACIJA: Fotografui Vladui Mikalauskui skirtas asambliažas.

EKSPOZICIJA: Sigito Prancuičio paroda prasideda mėnuliu, Kristaus prisikėlimu, saule.

ATMINIMAS: Paveikslas „A. Petrulio alyviniai obuoliai“ skirtas dailininkui A. Petruliui.


Kodėl sutapo to paties autoriaus parodos tą pačią dieną, beveik tuo pačiu metu dviejose galerijose?

„Pirmą kartą“

Šiaulių dailės galerijos direktorė Romualda ATKOČIŪNIENĖ:

– Pirmą kartą taip nutiko, kad to paties autoriaus parodos sutapo vieną dieną. Mes šią parodą planavome dar nuo pernai metų lapkričio. Tai buvo planinė paroda.

Manau, viskas praėjo labai sklandžiai. Mes pabuvome Šiaulių dailės galerijoje, uždarėme ir nuėjome į „Laiptų“ galeriją. Ten maloniai praleidome vakarą.

Kartais būna, kad paroda atidaroma pas mus ir kitoje galerijoje, bet jas skiria laikas. Žmogus, pabūna pas mus, po to eina į kitą renginį.

 

Modernaus cinizmo iššūkis

„Laiptų“ galerijos direktorė Janina ALIŠAUSKIENĖ:

– Jei šios parodos sutaptų bet kokią kitą dieną, būtų nieko. Bet šį kartą pas mus buvo ne tik paroda, bet ir santykis su išėjusiais. Žmonės atėjo atitinkamai nusiteikę.

Su S. Prancuičiu dėl parodos buvome sutarę seniai. Buvome pasikvietę dailininką aptarti, suderinti detalių.

S. Prancuitis buvo užsiminęs, kad kita jo paroda bus lapkričio viduryje, paskui – kad lapkričio 8 dieną.

Kad parodų data sutampa, pamačiau socialiniame tinklapyje. Kažkodėl Šiaulių dailės galerija taip nusprendė. Neklausiau, kodėl. Gal norėta parodyti, kad menininkas turi būti visoks? Bet proga – ne visai ta.

Kiti sakys, kad mene gali būti iššūkių. Šiuo atveju tai – modernaus cinizmo arba ciniško modernumo iššūkis.

O dėl konkurencijos – nėra nei laimėjusių, nei pralaimėjusiųjų. Manau, kad Šiaulių dailės galerijos žmonės yra per daug intelektualūs, kad naudotų tokį konkurencinį metodą. Džiaugiuosi, kad jie atėjo į mūsų vakarą.