Naujausios
„Saulutės“ draugijos narys
Visuomenininkas gimė 1894 metų lapkričio 22-ąją dieną Plungės rajone, Gegrėnų kaime, mažažemių valstiečių šeimoje, buvo vyriausias šeimoje tarp penkių vaikų. Metrikų knygoje jo pavardė „Montvydas“ įrašyta buvo su „o“, o ne su „a“ ir šitokia forma išliko iki 1934 metų. Taip savo pavardę rašė ne tik pats P. Mantvydas, bet ir kiti žmonės.
Pradinę mokyklą P. Mantvydas baigė 1909 metais, vėliau iki 19-os metų dirbo ūkio darbus pas tėvus. 1913 metais įstojo į buhalterijos kursus Kaune, o po 10-ies mėnesių sėkmingai juos užbaigęs dirbo buhalteriu.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, sugrįžo pas tėvus ir užsiėmė žemės ūkio darbais, taip pat rasdavo laiko ir aktyviai dalyvavo to meto vietinio jaunimo kultūrinėje veikloje, ypač 1916–1918 metais Platelių apylinkėje veikusioje „Saulutės“ draugijoje, rašė į šios draugijos laikraštį straipsnius, eilėraščius bei rūpinosi leidinio platinimu.
Tuo metu „Saulutės“ draugija rengė kursus savo nariams ir kitiems žmonėms. Juose buvo dėstoma tikyba, lietuvių kalba, geografija, gamta ir aritmetika. P. Mantvydas šiuose kursuose dėstė istoriją. Laisvu laiku skaitė daug knygų ir prisidėjo prie „Blaivybės“ renginių organizavimo.
Aistra filosofijai
Pasibaigus karui, keletą mėnesių dirbo mokytoju kaimo mokykloje, o 1920–1922 metais mokėsi Telšiuose. 1922 metais įstojo į Kauno universitetą studijuoti filosofiją, psichologiją, literatūrą ir lietuvių kalbą.
Universitete ėmė garsėti kaip labai geras vertėjas, nors jį patį labiausiai domino filosofija. 1926 metais baigęs aukštąją mokyklą gavo diplomą, kuriame rašoma, kad P. Mantvydas yra „išėjęs visus teologijos-filosofijos fakulteto filosofijos skyriaus filosofijos istorijos, kaip pagrindinės šakos, ir filosofijos sistemos, pedagogikos-psichologijos, lietuvių literatūros, kaip šalutinių šakų, mokslus. Labai gerai išlaikęs visus egzaminus įsigijo visas minėtose šakose aukštojo mokslo baigimo teises.“
Vėliau P. Mantvydas išvyko į užsienį gilinti turimas žinias. Trejus metus mokėsi Paryžiaus, Miuncheno, Kelno ir Liuveno universitetuose. Į Lietuvą P. Mantvydas grįžo 1929 metais ir apsigyveno Kaune. Pradėjo dirbti „Židinio“ redakcijoje, šiame žurnale tuo metu buvo publikuojama itin daug P. Mantvydo filosofijos darbų.
Rašė ir į kitus žurnalus: „Logos“ , „Athenaeum“ , „Naujoji Romuva“ , „Ateitis“. Dažnai jis pasirašinėdavo Pučkoriškio, Žvalgonio, M. Pakelčio slapyvardžiais, todėl dabar ne taip lengva išsiaiškinti visus jo parašytus ir spaudoje paskelbtus straipsnius.
Ištremtas į lagerį
1934 metų gruodžio 29-ąją P. Mantvydas sumainė aukso žiedus su Marijona Dzenkauskaite, bet ji praėjus trejetui metų mirė.
1938 metais Kauno universiteto teologijos fakultete P. Mantvydas apgynė disertaciją „O. Kiulpės kritiškasis realizmas“ ir jam buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Disertacijos originalas dabar saugomas Centriniame valstybiniame archyve.
1938–1941 metais P. Mantvydas dirbo buhalteriu Aukštosios Panemunės vaikų tuberkuliozinėje ligoninėje. Tuo metu jis aktyviai dalyvavo ir kultūriniame gyvenime: vertėjavo, rašė straipsnius periodiniams leidiniams.
1941 metais sovietams okupavus Lietuvą, P. Mantvydas buvo ištremtas į Šiaurės Uralo darbo lagerį, kur kartu su kitais bendro likimo draugais kirto mišką. 1942 metų birželio 17-ąją P. Mantvydą specialus teismas neaišku už ką nuteisė kalėti dar papildomus penkerius metus.
1943 metų sausio 28 dieną NKVD dėl sudėtingos karo situacijos išlaisvino Šiaurės Uralo nuteistuosius, visiems jiems leido grįžti į gimtąsias vietas, o P. Mantvydą ištrėmė gyventi į Kamen na Obi miestą (Altajaus kraštas). Šiame mieste jis buvo įrašytas į specialiai perkeltųjų sąrašus ir negalėjo turėti paso bei sugrįžti namo. Čia jis apie metus gulėjo ligoninėje, bet ir iš jos išėjęs dėl itin prastos sveikatos negalėjo eiti dirbti į mišką, todėl gavo kitą darbą – tapo kolektyvinio sodo sargu. Dirbo jis ir sargu poliklinikoje, grūdų paruošų kontoroje, Kamen na Obi miesto finansų skyriuje.
Tremtyje P. Mantvydas išbuvo gana ilgai, čia jis antrą kartą vedė – jo žmona tapo Jadvyga Bružienė.
P. Mantvydo sugrąžinimu į Lietuvą itin rūpinosi kalbininkas Stasys Dabušis, kuris 1948 metais sausio 14 dieną pasiuntė laišką net Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkui J. Paleckiui.
Grįžimo į Lietuvą dokumentai buvo pradėti ruošti tais pačiais metais. Praėjus šešiems metams rugsėjo 13-ąją P. Mantvydas parašė pareiškimą buvusios Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministerijai, paaiškindamas, kad jo sveikata nebeleidžia dirbti fizinio darbo, o protiniam, atitinkančiam jo išsilavinimą, nėra sąlygų. Galiausiai ilgamečiai prašymai buvo išklausyti.
Grįžęs į Lietuvą vyras vertė iš vokiečių, prancūzų, anglų kalbų. Išvertė D. Didro „Ramo sūnėną“, P. Holbaho „Laiškus Eugenijai“, „Sveiką protą“. Dirbo daug, tačiau prarastos sveikatos ir prabėgusių metų sugrąžinti nebebuvo įmanoma. Mirė 1960 metų rugpjūčio 8-ą dieną, palaidotas Kaune.
