Į buvusius senelių namus – pradėti gyvenimo iš naujo

Žmo­nių ge­ru­mas pra­no­ko lūkes­čius

Plungės ra­jo­ne, pra­ėju­sios sa­vaitės duo­me­ni­mis, jau įsikūrė pust­re­čio šim­to uk­rai­nie­čių pa­bėgėlių. Kai ku­rie jų pra­si­dėjus ka­rui iš sa­vo gimtųjų namų pa­bėgo taip, kaip sto­vi. Tie, kas turė­jo dau­giau lai­ko su­si­ruoš­ti il­gai ke­lio­nei, spėjo įsidė­ti rūbų ir būti­niau­sių daiktų. Bet net ir su tiek man­tos pra­dėti gy­ve­nimą tar­si iš nau­jo – be ga­lo su­dėtin­ga, todėl Sa­vi­val­dybės ini­cia­ty­va pa­bėgėliai ra­gi­na­mi ne­si­drovė­ti ir drąsiai pra­ver­ti bu­vu­sių se­ne­lių glo­bos namų du­ris Bi­rutės g. 2, kur tris die­nas per sa­vaitę vei­kia daiktų uk­rai­nie­čiams ati­duo­tuvė.
„Va­kar daiktų ati­duo­tuvė li­ko be­veik tuš­čia – uk­rai­nie­čiai rin­ko­si ir iš­si­nešė rūbų, ava­lynės, kitų daiktų. Ta­čiau po­rei­kis iš­lie­ka did­žiu­lis – Plungės mies­te ir ra­jo­ne ap­si­gy­ve­nu­siems uk­rai­nie­čiams la­biau­siai rei­ka­lin­gi puo­dai, kep­tuvės, in­dai – jų at­neš­ta tik mi­ni­ma­liai. Vai­kams rei­kia dvi­ra­tukų, pa­spir­tukų – galbūt tu­ri­te ne­be­nau­do­jamų?“ – pra­ėjus sa­vai­tei po ati­duo­tuvės ati­da­ry­mo skelbė Sa­vi­val­dybė.
Kaip „Že­mai­čiui“ sakė So­cia­linės pa­ra­mos sky­rius vedė­ja Jo­lan­ta Pui­do­kienė, jau pir­mo­sios die­nos po ati­duo­tuvės ati­da­ry­mo pra­no­ko vi­sus lūkes­čius.
„Star­ta­vom pir­ma­dienį ir per pir­mas tris die­nas jau bu­vom už­pildę pra­ktiš­kai vi­sus čia mums skir­tus kam­ba­rius. Ėjo ir vie­ti­niai ati­duot daiktų, ir uk­rai­nie­čiai jų pa­siim­ti. Pa­tys ne­tikė­jom, kad bus toks ak­ty­vu­mas. O pra­ėju­sią sa­vaitę uk­rai­nie­čiai tie­siog au­to­bu­sais vež­ti pa­si­rink­ti, ko rei­kia bui­ty. Ne­tikė­jau, kad bus toks efek­tas, kad ši­taip in­ten­sy­viai žmonės įsit­rauks“, – stebė­jo­si vedė­ja ir dėko­jo vi­siems ge­ros va­lios žmonėms, ku­rie iki šiol in­ten­sy­viai ne­ša do­va­no­ti jiems ne­be­rei­ka­lin­gus, ta­čiau dar ge­rus ir tin­ka­mus nau­do­ti daik­tus, žais­lus, dra­bu­žius bei ava­lynę.


Lau­kia ir mais­to pro­duktų

Kaip pa­sa­ko­jo J. Pui­do­kienė, Sa­vi­val­dybė yra pa­ren­gu­si spe­cia­lias an­ke­tas, ku­rio­mis sie­kia­ma iš­siaiš­kin­ti at­vyks­tan­čių uk­rai­nie­čių po­rei­kius. 
Pa­sak jos, pa­sta­ruo­ju me­tu dau­giau­siai pra­šo­ma vi­so­kių daiktų bui­čiai – indų, pa­ta­lynės, ly­gin­tuvų, kitų prie­taisų, bu­vo klau­sian­čių vai­kams pa­spir­tukų, kup­ri­nių, saus­kel­nių, ve­žimė­lių.
Pir­mo­mis die­no­mis uk­rai­nie­čiai daug ne­šėsi ir dra­bu­žių, batų. So­cia­linės pa­ra­mos sky­riaus vedė­ja pri­si­minė uk­rai­nietę, žvar­bią dieną at­ėju­sią va­sa­rinė­mis šliurė­mis – mo­te­ris tie­siog ne­turė­jo kuo dau­giau ap­siau­ti.
At­neš­tus daik­tus ati­duo­tuvė­je prii­ma ir pa­bėgėlius pa­si­tin­ka sa­va­no­riai. Penk­ta­dienį „Že­mai­čio“ čia su­tik­ta sa­va­norė Beat­ričė pa­sa­ko­jo gy­ve­nan­ti Vil­niu­je, ta­čiau ku­riam lai­kui grįžo pas tėvus į gimtąją Plungę.
„Gal­vo­jau, kaip galė­čiau pri­si­dėti prie pa­gal­bos uk­rai­nie­čiams tei­ki­mo. Vie­ni au­ko­ja daiktų, ski­ria pi­nigų, o aš nu­ta­riau paau­ko­ti sa­vo lai­ko. Taip at­si­dūriau čia, su­tarėm, kad tal­kin­siu kiek­vieną penk­ta­dienį nuo vi­dur­die­nio, kol reikės ma­no pa­gal­bos. Be to, mo­kau vieną uk­rai­nietę anglų kal­bos“, – šyp­so­jo­si mer­gi­na.
Ati­duo­tuvė vei­kia tris die­nas per sa­vaitę – pir­ma­dienį, tre­čia­dienį ir penk­ta­dienį, nuo 12 iki 18 va­lan­dos. Praė­ju­sios sa­vaitės pa­bai­go­je skelb­ta, kad šiuo me­tu la­biau­siai lau­kia­ma puodų, ka­tilų, kep­tu­vių, ly­gin­tuvų, pledų, plaukų džio­vin­tuvų, spor­ti­nių ve­žimė­lių, dvi­ra­čių ir pa­spir­tukų vai­kams. Be to, de­ka­nui ir kle­bo­nui Vy­tau­tui Ged­vai­niui su­ti­kus ati­duo­tu­vei pa­skir­ti dau­giau pa­talpų, kvie­čia­ma čia ne­šti bei uk­rai­nie­čiams au­ko­ti ir mais­to pro­duktų.


„Ka­da tai baig­sis?..“

„Im­ki­te, ko tik rei­kia, ne­si­gėdin­kit“, – at­lydė­ju­si į ati­du­otuvę kai­my­nystė­je ap­si­sto­ju­sias dvi mer­gi­nas, uk­rai­nie­tiš­kai jas drąsi­no Liud­mi­la. Mo­te­ris „Že­mai­čiui“ pa­sa­ko­jo, kad nuo ka­ro ne­ra­mumų gim­to­jo­je Uk­rai­no­je pa­bėgo tri­se – su duk­ra Anas­ta­si­ja ir anū­ku Igo­riu. Vi­si įsikūrė Plungės „Saulės“ gim­na­zi­jos bend­ra­bu­ty­je.
Liud­mi­la at­skleidė, kad jos duk­ra jau įsi­dar­bi­no vie­no­je Plungės baldų įmonė­je, o ji li­ko pri­žiūrė­ti anū­ko. Tie­sa, ir pa­ti gal­vo­jo apie ga­li­mybę dirb­ti, ta­čiau ma­ža­sis Igo­ris, nu­ves­tas į spe­cia­liai uk­rai­nie­čių vai­kams su­burtą dar­že­li­nukų grupę, ne­pri­ta­po – gal dar per ma­žas pa­si­lik­ti ko­lek­ty­ve, o gal rei­kia lai­ko pri­pras­ti prie visų pa­si­kei­timų, mat per ke­letą dienų li­ko be namų, be da­lies ar­timųjų.
„Mes iš Ode­sos. Ten gy­ve­namų namų dar ne­sprog­di­na, ta­čiau nuo­lat ap­šau­do­mi ka­ri­niai ob­jek­tai. Va ir šian­dien at­ėjo nau­jie­nos, kad vėl vyks­ta ap­šau­dy­mai. Ka­da tai baig­sis?.. Vyk­da­ma čia gal­vo­jau, kad įkur­din­siu dukrą su anū­ku ir pa­ti grįšiu na­mo, nes ten li­ko vy­ras, tėvas, sūnus. Vyrų juk neiš­leid­žia iš ša­lies. Jų neiš­siuntė į frontą, ta­čiau įsi­rašė į te­ri­to­rinę gy­nybą. Pa­si­ro­do, rei­kia ne tik nuo rusų gin­tis, bet ir sau­go­tis nuo ma­ro­die­rių, viską plėšian­čių ap­lin­kui.“
Liud­mi­la ne­slėpė ne­ri­mo dėl na­muo­se li­ku­sių ar­timųjų ir pa­si­džiaugė, kad jos 18-me­čiui sūnui pa­vy­ko ištrūk­ti. „Jis – pro­fe­sio­na­lus ker­lin­go žaidė­jas, tad tre­ne­ris es­tas pa­darė viską, kad iš­vežtų visą ko­mandą. Jie da­bar Suo­mi­jo­je, spor­ti­ninkų bazė­je. Na, o mes su duk­ra ir anū­ku – čia, Plungė­je. Vie­ti­niai la­bai pa­de­da, vis­kuo re­mia. Va, ir čia ga­li­me ras­ti, ko trūksta bui­ty. Ši­to­kių gerų žmo­nių Plungėj su­ti­kom. Vis­kas mums čia ge­rai, tik nau­jie­nos iš Uk­rai­nos blo­gos. Kas­dien lau­kiam ži­nių, bet kol kas... De­ja...“