Naujausios
Ramina: didelių pokyčių būti neturėtų
Valstybinės miškų urėdijos Telšių regioninio padalinio vadovas Romualdas Zebčiukas teigia savo darbuotojus raminantis, kad pradedama vykdyti reforma jų padalinio smarkiai nepalies.
„Žemaičio“ paklaustas, ką žino apie reformą, R. Zebčiukas sakė, kad šiuo metu renkama reikalinga informacija, dėl reformos pasisako patys girininkai, kurie esą irgi nori pokyčių. Vėliau ta surinkta informacija bus apibendrinta ir tariamasi, kaip reforma atrodys ir kada ji bus įvykdyta.
„Galiu pasakyti, jog mūsų padalinį palies mažiausiai. Dar 2000 m., kai Telšiai susijungė su Plunge, pas mus darytos rimtos reformos. Taigi mūsų padalinio specialistai turi didžiausią valstybinių miškų plotą. O Lietuvoje yra pakraščių, kur urėdai nebuvo tokie veiklūs, kaip Telšių, ir žmonės tikrai nėra apkrauti darbais taip, kaip pas mus“, – kalbėjo Telšių padalinio vadovas.
VMU Telšių regioninis padalinys, sukurtas po miškų reformos, apima 16 girininkijų: 8 likusios iš buvusios Telšių urėdijos, kitos 8 – iš buvusios Rietavo urėdijos. Jam priklauso plotu Lietuvoje didžiausia Platelių girininkija, apimanti 8 300 ha, ir trečioji pagal plotą Varnių girininkija, kurią sudaro beveik 7 000 ha miškų.
Kadangi Telšių regioninio padalinio girininkijų vidutinis plotas perkopia 3 500 ha, R. Zebčiukas mano, kad girininkijų sujungimas, ką kalbėdama apie pradėtą reformą mini Aplinkos ministerija, joms negresia. Esą pertvarka aktualesnė tokioms mažoms girininkijoms, kurių turimas plotas – 2 000 ar tik 1 500 hektarų.
„Bus blogiau, jei nieko nedarysim“
Tačiau nemaža dalis iš 331-os šiuo metu Lietuvoje veikiančios girininkijos pertvarkos neišvengs, tokios kalbos kelia nerimą beveik 700 jose dirbančių miškininkystės specialistų. O praėjusių metų pabaigoje aplinkos ministras Simonas Gentvilas spaudoje pasisakė, kad viskas daroma tik pačių girininkijų labui, norint, kad jos dirbtų efektyviau, o darbuotojų algos būtų didesnės.
„Jeigu mes norime, kad girininkai uždirbtų ir būtų optimaliai apkrauti, tai turi būti darbo krūvis suvienodintas“, – apie žadamus pokyčius kalbėjo ministras S. Gentvilas.
VMU taip pat užsimena tik apie teigiamus pokyčius. Esą pradėjus stambinti girininkijas miškininkai jokiu būdu nebus atleidžiami, mat jų ir dabar trūksta. Keistųsi darbo krūvis.
O kaip šią reformą vertina R. Zebčiukas? „Nuo vertinimo aš susilaikysiu“, – sakė Telšių padalinio vadovas. Bet tuoj pat pridūrė, jog nesvarbu, kaip reforma būtų vertinama – teigiamai ar neigiamai, ji yra reikalinga.
Esą jeigu darbuotojai gaus didesnius atlyginimus, gal jų dirbti ateis daugiau, nes šiuo metu specialistai yra išsivaikščioję, naujus privilioti sunku, o jaunimas miškininkystės studijų nebesirenka. Ir stebėtis nėra kuo, mat jei iš girininko ar girininko pavaduotojo algos dar galima išgyventi, pasak R. Zebčiuko, eigulio alga šiandien labai menka, visiškai nekonkurencinga, todėl jaunimas nė ton pusėn nežiūri.
„Įsivaizduoju, kad po reformos bus padidinti darbo krūviai, pakeltos algos. Gal kažkokių mažiau reikšmingų darbų nebereikės daryti, nes naujos technologijos ateina. Gal miškininkai bus techniškai geriau aprūpinti, gal kiekvienas specialistas turės po automobilį, – svarstė R. Zebčiukas. – Bet pagrindinis tikslas yra, kad specialistai gautų gerus atlyginimus. Ir kad būtų garantija, jog valstybiniai miškai ateity bus prižiūrimi. Jei nieko nedarysim, tikrai bus blogai.“
Įdarbintų visą absolventų kursą
Ankstesnės miškų reformos metu garsiai šaukta, kad miškų sektoriuje reikalingas skaidrumas, būtina medienos kontrolė, nes miškai baigiami iškirsti. Tai neabejotinai metė šešėlį ant visos miškininkystės sistemos ir dirbančiųjų joje. Sunaikinta ne tik nusistovėjusi sistema, bet ir kai kurių žmonių likimai. Po reformos nemaža dalis miškininkų buvo atleisti ar patys išėjo iš darbo.
Su to pasekmėmis tvakomasi iki pat šiol. R. Zebčiukas guodėsi, kad rasti darbuotojų į girininkijas yra be galo sunku. Antai į vieną iš Telšių padalinio girininkijų darbuotojų ieškoma ir nerandama jau dvejus metus, trūkstama dviejų girininkų pavaduotojų, ką jau kalbėti apie eigulius.
O iš kur jų paimti, jei net ir į miškininkystės studijas stoja vos vienas kitas. R. Zebčiukas sutinka su tuo, kad tam įtakos turėjo įstatymas, centralizavęs urėdijų funkcijas, kurį priimant miškininkai be pagrindo buvo visaip juodinti, netgi išvadinti vagimis.
Tad ir dėl to miškininko profesija, iki šiol nenusiplaunanti tos juodos dėmės, nėra populiari. Studentų mažėjimą, R. Zebčiuko nuomone, lemia ir apskritai gyventojų mažėjimas kaimuose.
„Kai aš stojau į miškininkystės studijas kažkur prieš 40 metų, į vieną vietą buvo 4,6 kandidato. Reikėjo turėti gerą vidurkį, kad įstotum. O šiandien, kaip pasakojo bičiulis, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos ketvirtame kurse yra netoli 20 studentų, pirmame, antrame ir trečiame kursuose – netoli dešimties. O anais laikais būdavo po 50...“
Anot R. Zebčiuko, darbuotojų trūkumas VMI padaliniuose dabar toks, kad jis vienas į darbą galėtų priimti ir tuoj pat rastų, kur įdarbinti, visą absolventų kursą. O juk su tokiomis pačiomis problemomis susiduria ir 25 likę VMU regioniniai padaliniai. Tad darbuotojų trūkumą girininkijose bent iš dalies išspręstų pakeltos algos – juk abiturientai studijas renkasi ir pagal tai, ar įgyta specialybė bus gerai apmokama.
„Todėl ir sakau, kad reikia tą reformą daryti. Kitaip bus tuščios girininkijos. Kokia to prasmė? Aišku, žmonės visada reformų bijo. Bet aš manau, kad viskas bus tik į naudą“, – įsitikinęs VMU Telšių regioninio padalinio vadovas.
Kaip bus iš tiesų, parodys laikas. Nes šiuo metu ir pati VMU dar negali pasakyti, nei kokios ateityje girininkijos bus, nei kiek jų liks. Ar bus išsaugota ir sustiprinta miškininkų bendruomenė, aklai išdraskyta prieš kelerius metus?
O kas laukia Plungės medelyno?
Po „buldozerinės“ miškų reformos buvo nuspręsta naikinti šiuo metu VMU Telšių regioniniam padaliniui priklausantį Plungės medelyną. 1959 m. įkurtas ir ne vieną dešimtmetį sėkmingai veikęs medelynas staiga tapo nuostolingas.
„Tie procesai visam pasauly vyksta. Pažiūrėkim į kaimynus latvius, kur veikia tik 2 ar 3 valstybiniai medelynai. O pas mus ne taip seniai jų dar buvo 42. Išlaikyti juos – neracionalu. Jei dideli medelynai perka modernią techniką, tai ji bus naudojama kiaurus metus. O tokiuose medelynuose kaip Plungės, pavyzdžiui, daigų sodintuvas reikalingas tik mėnesį ar du. Tai kas gali sau leisti išlaikyti tokius medelynus?! Tai valstybės pinigų švaistymas“, – prieš metus „Žemaičiui“ sakė R. Zebčiukas.
Norą perimti medelyną ir įrengti jame parką pareiškė Plungės rajono savivaldybė. Tačiau kalbos pamažu nutilo, medelyno plotas liko mažai prižiūrimas, vasarą kurį laiką čia net nebuvo pjaunama žolė. Koks šio medelyno likimas?
„Valstybinė miškų urėdija mano ir Plungės mero prašymu sutiko medelyną perduoti Savivaldybei. Tam dabar rengiami dokumentai. Kai tik parengs, jei tik Savivaldybė nepersigalvos, o dabar tokios informacijos neturiu, ir bus perduotas. Duok Dieve, suspėtų per šiuos metus“, – planus, kurie pamažu virsta dokumentais, atskleidė R. Zebčiukas.
Tad galbūt netrukus kažkada klestėjusio, o dabar praeivius liūdinančio medelyno vaizdas pasikeis, kai tik Savivaldybė sugalvos, ką su šiuo likusiu laisvu plotu daryti.