„Iki paskutinės akimirkos tikėjau, kad jis gyvas“

Gais­ras lie­tu­vių bu­te

Kaip ra­šo olandų spau­da, ug­nis įsi­lieps­no­jo būtent lie­tu­vių gy­ven­ta­me bu­te. Nors gais­ro prie­žas­tis dar nėra ži­no­ma, įmonės di­rek­to­rius ti­ki­na, kad gy­ve­na­mo­sios pa­tal­pos bu­vo įreng­tos tvar­kin­gai ir imig­ran­tai iš Lie­tu­vos gy­ve­no la­bai ge­ro­mis sąly­go­mis. Todėl kol nėra aiš­ku, dėl ko  įsi­lieps­no­jo lie­tu­vių bu­tas, pra­šy­ta ne­spe­ku­liuo­ti ir pa­lauk­ti pa­reigūnų iš­vadų.
Kad būtų pa­ža­bo­tas gais­ras, pri­reikė dau­giau nei 7 va­landų. Mat ug­nis iš gy­ve­namųjų pa­talpų per­si­kėlė ir įmonės biurą bei dalį dirb­tu­vių. Įsis­mar­ka­vu­sias lieps­nas mal­ši­no apie gausios ug­nia­ge­sių pajėgos.
Ap­degę lie­tu­vių kūnai ras­ti tik va­ka­re, kai už­ge­sinę gaisrą ug­nia­ge­siai pa­te­ko į imig­rantų gy­ven­tas pa­tal­pas. Tie­sa, kad žu­vu­sie­ji – mūsų tau­tie­čiai, pa­tvir­tin­ta tik pir­ma­dienį.
Lie­tu­viai, tarp ku­rių – ir A. Klei­nas, kaip tei­gia už­sie­nio ži­niask­lai­da, ne­bu­vo tos įmonės, virš ku­rios gy­ve­no, dar­bi­nin­kai. Žu­vu­sie­ji dir­bo kom­pa­ni­jai, su ku­ria minė­ta įmonė bend­ra­dar­biau­ja. Pa­sak bend­rovės sa­vi­nin­ko, žuvę trys lie­tu­viai dir­bo ki­to­je įmonė­je ir pa­dėjo tik lai­ki­nai. „Tai bai­si ži­nia“, – ap­gai­les­ta­vo jis. Ke­li ki­ti žmonės, gy­ve­nan­tys ki­ta­me komp­lek­so bu­te, su­gebė­jo lai­ku iš­si­gelbė­ti.

Kūnas su­degė neat­pažįs­ta­mai

Apie mūsų tau­tie­čių bu­te ki­lusį gaisrą iš­kart bu­vo in­for­muo­ti ir jų ar­ti­mie­ji. Kaip „Že­mai­čiui“ pa­sa­ko­jo po ne­laimės kal­bin­tas žu­vu­sio alsė­diš­kio bro­lis Er­nes­tas Klei­nas, dar sek­ma­die­nio rytą A. Klei­no žmo­na Vi­ta su­laukė ži­nios iš Olan­di­jos, kad de­ga jos vy­ro ir jo ko­legų bu­tas. Pas­kam­binę A. Klei­no darb­da­viai ti­ki­no, kad lie­tu­vių vi­sur ieš­ko­ma, ta­čiau paieš­kos bent jau kol kas – be­vaisės, todėl tikė­ti­na, kad tiek jos vy­ras, tiek ki­ti du lie­tu­viai – liepsnų apim­ta­me bu­te.
Bet ar­ti­mie­ji ne­skubė­jo gal­vo­ti apie blo­giau­sią. Anot žu­vu­sio­jo bro­lio, vi­si manė, kad Au­ri­mas ir jo ko­le­gos kaž­kur išėję ar iš­va­žiavę. „Neį­si­lei­do­me blogų min­čių, vis tikė­jomės, kad Au­ri­mo bu­te nėra, ta­čiau va­ka­re su­laukė­me skam­bu­čio su ži­nia, kad bu­te, ku­ria­me ki­lo gais­ras, ras­ti trijų žmo­nių pa­lai­kai“, – pri­si­minė E. Klei­nas, vis dar iki šiol ne­ga­lin­tis pa­tikė­ti, kad jo bro­lio ne­bėra tarp gyvųjų.
Šiuo me­tu vy­ras gy­ve­na rūpes­čiais dėl žu­vu­sio­jo pa­laikų par­ga­be­ni­mo. Tie­sa, tuo rūpi­na­si lie­tu­vių darb­da­viai. Jie pa­žadė­jo pa­deng­ti pa­laikų par­ga­be­ni­mo iš­lai­das. Ta­čiau kol kas nėra aiš­ku, ka­da tai bus ga­li­ma pa­da­ry­ti. Žu­vu­siųjų kūnai stip­riai ap­degę, todėl būti­ni ty­ri­mai jų ta­pa­tybėms nu­sta­ty­ti. Be to, ar­ti­mie­ji tu­ri ap­si­spręsti, ar Au­ri­mo pa­lai­kus no­ri kre­muo­ti, ar vis tik su­lauk­ti jų kars­te.
„Tu­ri­me ras­ti tiek man, tiek ma­mai ir Vi­tai priim­ti­niau­sią spren­dimą. Bet, ko ge­ro, kūnas bus kre­muo­ja­mas“, – kalbė­jo skaus­mo pri­slėgtas vy­ras. Ir pri­dūrė esan­tis dėkin­gas žu­vu­sio bro­lio darb­da­viams, ku­rie, jo žod­žiais, pa­lai­ko ir mo­ra­liš­kai – skam­bi­na, tei­rau­ja­si, ar rei­ka­lin­ga ko­kia pa­gal­ba. Be to, jie pa­žadė­jo pa­si­rūpin­ti ne tik pa­laikų par­ve­ži­mu į Lie­tuvą, bet ir kre­ma­vi­mu, jei ar­ti­mie­ji to pa­gei­daus.
„Šiuo me­tu mums lie­ka tik lauk­ti. Esa­me ne­ži­nio­je, nes nėra aiš­ku, ka­da galė­si­me pa­lai­do­ti Au­rimą“, – sakė žu­vu­sio alsė­diš­kio bro­lis.
 

Li­ko did­žiu­lis skaus­mas

Šia krau­pia ži­nia ne­ga­li pa­tikė­ti ir be vy­ro su tri­mis vai­kais – sūnu­mi ir duk­relė­mis – vie­na li­ku­si Vi­ta. „Ma­no vy­ras iš­va­žia­vo dirb­ti, kad pa­ge­rintų šei­mos buitį, ir jo ne­bėra...“ – aša­ras lie­jo naš­le ta­pu­si mo­te­ris.
Pa­sak jos, Au­ri­mas iš­vy­ko prie­š dvi sa­vai­tes, nes reikė­jo šei­mai pi­nigų. Norė­jo­si ir buitį pa­ge­rin­ti, ir sko­las pa­deng­ti. Lie­tu­viš­kos al­gos ne­pa­ka­ko jau­nai šei­mai, kad galėtų oriai gy­ven­ti, todėl su­tuok­ti­niai nu­sprendė at­si­gręžti į už­sienį, kur už­dar­bis – kur kas di­des­nis. Taip Au­ri­mas ati­dūrė Olan­di­jo­je.
„Ten gy­ve­ni­mo sąly­gos bu­vo tik­rai ge­ros, vy­ras nie­kuo ne­si­skundė. Dar­bas pa­ti­ko, sekė­si. Bu­vo­me su­pla­navę, kad bir­že­lio mėnesį jis grįš ato­stogų, ta­čiau jau ne­su­lauk­si­me jo“, – ne­sut­ram­dy­da­ma ašarų kalbė­jo jau­na mo­te­ris ir pri­si­minė krau­piąją ge­gužės 2-ąją, kai su­laukė ži­nios apie gaisrą.
„Iki pa­sku­tinės se­kundės tikė­jo­me, kad Au­ri­mas yra gy­vas... Band­žiau su juo su­si­siek­ti daug kartų, bet ry­šio jau ne­bu­vo. Sun­ku man apie tai kalbė­ti.“
Net ir to­kią sun­kią jos šei­mai aki­mirką Vi­ta ne­pa­mir­šo pa­si­džiaug­ti žmo­nių ge­ru­mu. Pa­sak jos, daug kas krei­pia­si norė­da­mi iš­ties­ti pa­gal­bos ranką. „Vi­siems esu nuo­šird­žiai dėkin­ga“, – kalbė­jo skaus­mo pri­slėgta alsė­diškė.