Naujausios
Įvykiai Baltarusijoje ir Lietuvoje
Nors į praėjusios savaitės pradžioje Plungės rajono savivaldybės paskelbtą kvietimą registruotis kelionei į šią akciją atsiliepė per 30 rajono gyventojų, sekmadienį popiet į specialiai šiam tikslui užsakytą autobusą sėdo 23. Pakeliui linksmą šurmulį keitė retkarčiais tai vieno, tai kito vis įjungiamos tiesioginės transliacijos iš Minsko, kur į gatves ir vėl išėjo šimtatūkstantinė protestuotojų minia, šalies vadovui Aleksandrui Lukašenkai šaukianti „Išeik!“
Neramumai Baltarusijoje kilo po rugpjūčio 9-ąją vykusių prezidento rinkimų, kuomet buvo paskelbta, jog ilgametis šalies vadovas A. Lukašenka surinko net 80 proc. balsų, o pagrindine jo konkurente laikytą Svetlaną Tichanovskają neva palaikė tik 9,9 proc. rinkėjų. Netrukus po to minios baltarusių išėjo į gatves. Protestuotojai reikalauja naujų, skaidrių, rinkimų ir ragina ketvirtį amžiaus šalį valdantį susikompromitavusį A. Lukašenką trauktis.
Ekspertai nedrįsta prognozuoti, kiek ilgai šie protestai tęsis ir kaip toliau elgsis A. Lukašenka, bet panašu, jog baltarusiai bent jau kol kas neketina nuleisti rankų. Stebėdami jų ryžtą, pakeliui į sostinę plungiškiai prisiminė ir Lietuvos kovą už laisvę, ir Baltijos kelią, prieš 31-erius metus suvienijusį ne tik lietuvius, bet ir latvius bei estus.
Spėjo ne visi
Šurmulys plungiškius vežusiame autobuse nutilo tik pasiekus Vilniaus–Minsko kelią, sausakimšą automobilių ir autobusų, judančių nors ir vėžlio žingsniu, bet viena kryptimi – Laisvės kelio link. Visų galvose sukosi viena mintis – ar spėsime iki numatytosios 19 valandos pasiekti reikiamą vietą ir kartu su visais susikibti į gyvąją grandinę.
Vėliau skelbta, kad buvo ir tokių, kurie nespėjo, tačiau lygiai 19 valandą vis tiek išlipo iš mašinų ir mojuodami vėliavomis bei susikibę rankomis kartu su visa Lietuva giedojo šalies himną.
Plungiškių delegacijai pasisekė labiau – likus ar ne 15-kai minučių iki akcijos pradžios išvydome besiformuojančią žmonių grandinę. Laimei, eismą reguliuojantys pareigūnai leido autobusą statyti čia pat kelkraštyje. Dar spėjome visi sustoti prie autobuso bendrai nuotraukai, o tada – kone bėgte įsilieti į didžiulę baltai vilkinčių ir Lietuvos, Baltarusijos bei Europos Sąjungos vėliavomis mojuojančių, plakatus ir baltus kardelius laikančių žmonių juostą.
Žmonės fotografavosi ir linksmai mojavo vieni kitiems bei virš galvų zujusiems ir įvykius fiksavusiems dronams, o lygiai 19 valandą visi sugiedojo „Tautišką giesmę“. Kai kur dar aidėjo šūksniai „Žive Belarus!“ („Tegyvuoja Baltarusija!“). Regis, vos kelios akimirkos to sutelktumo bei žodžiais sunkiai nusakomo vienybės jausmo, ir akcija buvo baigta. Pareigūnai ragino visus skirstytis, nes eismas kelyje buvo neuždarytas ir pravažiuojančios mašinos kėlė pavojų besibūriuojantiesiems.
„Jei reikėtų, rytoj vėl važiuotume“
Jau vėliau, grįždami namo, plungiškiai kalbėjosi nemanę, kad pati akcija bus tokia trumpa, bet kartu ir tokia emociškai paveiki.
„Čia buvo tokia didelė svajonė pamatyt tai, tapt to dalimi. Ir ji išsipildė. Tie, kurie nebuvo čia, nestovėjo šitoj grandinėj, nesupras to jausmo, kurį patyrėme“, – įspūdžiais autobuse vienas per kitą dalinosi kraštiečiai.
Vieni pasakojo, kad artimieji, išvydę jų atsiųstas nuotraukas, ėmė apgailestauti patys nesudalyvavę šioje akcijoje, kiti aikčiojo, kad tokį reginį išvysi tik kartą gyvenime, tad nors kelias ir tolimas, vykti tikrai buvo verta.
„Jei reikėtų, rytoj vėl važiuotume. Taip gera širdy...“ – atsiduso kažkas iš bendrakeleivių. Autobuse buvo ir tokių, kurie dalyvavo ir Baltijos kelyje bei galėjo palyginti tuometinius bei šių dienų įvykius. O plungiškė mokytoja Stanislava Semėnaitė, kuriai garbus amžius nesutrukdė prisijungti prie plungiškių delegacijos ir išsiruošti į kelią, paklausta, kokie įspūdžiai grįžus iš Laisvės kelio, trumpai tarstelėjo: „Buvo nuostabu.“
„Įspūdžių ir apmąstymų užteks ilgam. Belieka tikėtis, kad šis mūsų palaikymas bent kiek padės baltarusiams jų kovoje už laisvę, įkvėps ir toliau eiti tuo keliu“, – mokytojos mintį pratęsė kita plungiškė. Atsirado ir tokių, kurie pasakojo, jog kiti dalyvavusieji akcijoje labai nustebo, kai išgirdo, jog į Laisvės kelią atvyko žmonių net iš Žemaitijos.
Vienybė težydi!
O akcijos iniciatorius bei organizatorius A. Tapinas teigia, kad Laisvės kelio reikėjo ne tik baltarusiams, bet ir mums patiems, lietuviams.
„Emocijos dar burbuliuoja. Net nesitikėjau, kad bus toks gumulas gerklėje giedant mūsų himną ir klausantis baltarusių „Pohonios“, – dar sekmadienio vakarą feisbuke rašė jis.
Galvojant apie tai, į kokią kovą pakilo mūsų kaimynai. Ir žvelgiant į tarsi piktą musę ratus aplink sieną sukantį režimo helikopterį. Stojant į gyvą grandinę ir tarsi elektros šoku jaučiant kiekvieną ranką nuo Medininkų iki Katedros. Matant dainas dainuojančius senukus, kurie tikrai buvo Baltijos kelyje, ir kuriems rieda ašaros išėjus gal į paskutinį savo žygį. Ir matant vaikus, kuriems tėvai išsaugos ir po daugelio metų parodys tas nuotraukas, kaip mums rodė mūsų tėvai ir seneliai.
50 000 mūsų išėjom į Laisvės kelią dėl Baltarusijos, bet ir dėl savęs pačių – mums to reikėjo. Labai reikėjo. Ačiū visiems, atėjusiems į Laisvės kelią! Vienybė težydi!“
Minėjimas Plungėje
O nuo katedros iki Baltarusijos sienos nusidriekusią gyvąją grandinę plungiškiai galėjo išvysti Babrungo slėnyje – čia vaizdas iš Vilniaus tiesiogiai buvo transliuojamas lauko ekrane. Prieš šią transliaciją susirinkusieji žiūrėjo filmą „Nepakartojamas Baltijos kelias“, klausėsi M. Oginskio meno mokyklos auklėtinių koncerto, rajono valdžios sveikinimo žodžių. Baltijos kelio dieną nepamiršta nunešti gėlių prie Laisvės paminklo. Jų ten atnešė ir padėjo Plungės rajono meras Audrius Klišonis, vicemerė Asta Beierle-Eigirdienė bei Savivaldybės administracijos direktorius Mindaugas Kaunas bei mero patarėjas Žydrūnas Purauskis.
