Įžūliausiems lankytojams – kiaulių takas

Rei­kia su­tik­ti – šiais lai­kais žmo­nes jau re­tai kas ste­bi­na. Vi­so­kių keis­te­ny­bių esa­me matę ir mūsų bran­gio­jo­je Plungė­je, bet kiau­lių ta­ko regė­ti dar ne­te­ko. Ypač to­kio­je vie­to­je kaip mūsų mies­to par­kas, ku­ris dar me­na ku­ni­gaikš­čių Ogins­kių di­dybę. Ir bam – kiau­lių ta­kas...

„Pa­so­di­no par­kas gra­žiau­sią vais­med­žių sodą, įrengė gėly­nus, ta­kus nu­tiesė – tik vaikš­čiok ir džiau­kis. Bet ne, at­si­ran­da to­kių, ku­rie į tuos ta­kus ran­ka nu­mo­ja ir ke­lią sau trum­pi­na sker­sai per pievą, žo­lyną min­do. Ta­da pa­statė ženklą, kad toj vie­toj ei­ti draud­žia­ma – žmonės vis tiek ėjo. Nie­kaip ne­ga­li­ma jų iš­mo­ky­ti elg­tis kultū­rin­gai. Ga­liau­siai at­si­ra­do tie už­ra­šai, kad čia kiau­lių ta­kas. Ge­riau ir ne­su­gal­vo­si“, – to­kio su­ma­ny­mo au­to­rių iš­mo­ne stebė­jo­si ir ją gyrė mūsų skai­ty­to­ja Vi­da.

Mo­te­ris sakė tądien nei nuei­da­ma į baž­ny­čią, nei grįžda­ma iš jos ne­matė nė vie­no, ku­ris būtų drįsęs ženg­ti kiau­lių ta­ku. „Gal su­veikė?“ – svarstė ji.

Vis tik pa­čiam „Že­mai­čiui“ ap­si­lan­kius par­ke ir fo­tog­ra­fuo­jant taip iš­mo­nin­gai už­va­dintą taką, kur bu­vus, kur ne­bu­vus juo par­kul­nia­vo vie­na par­ko lan­ky­to­ja. Pak­laus­ta, ar ne­ma­čiu­si už­ra­šo ta­ko pra­džio­je, ar ran­ka į jį nu­mo­ju­si, mo­te­ris ne­norė­jo leis­tis į kal­bas – pa­grei­ti­nu­si žingsnį nėrė pro var­tus į Da­riaus ir Girė­no gatvę.

Aki­vaiz­du, kad ši nau­jovė įspūdį da­ro ne vi­siems. Vis tik did­žio­ji da­lis par­ko lan­ky­tojų, mo­kan­čių skai­ty­ti ir tu­rin­čių hu­mo­ro jausmą, rei­kia ma­ny­ti, su­pras šiuo už­ra­šu siun­čiamą ži­nutę ir pa­si­vaikš­čio­ji­mui pa­si­rinks kitą marš­rutą.

„Že­mai­tis“ ne­tru­ko iš­siaiš­kin­ti, kad to­kiu pa­va­di­ni­mu ne­draus­mingų praei­vių iš­mintą taką pa­krikš­ti­jo par­ką pri­žiū­rin­čio Že­mai­čių dailės mu­zie­jaus di­rek­to­rius Al­vi­das Ba­ka­naus­kas.

Jis sakė, kad mu­zie­jus iš­bandė jau ne vieną prie­monę, kaip at­bai­dy­ti praei­vius nuo no­ro trum­pin­ti sau ke­lią sker­sai per nau­jai pa­so­dintą vais­med­žių sodą, ta­čiau nė vie­na ne­gelbė­ju­si – vis dar at­si­ran­da to­kių, ku­rie try­pia ne tik sodą, bet ir jį rėmi­nan­čio gėly­no lysvę.

O juk apei­ti sodą spe­cia­liai tam iš­pil­tais ta­kais užt­run­ka vos po­rą mi­nu­čių. Kad būtų pa­to­giau, par­ko pri­žiūrė­to­jai skal­da už­pylė net dalį se­no­jo bru­kio, ta­čiau vis tiek pa­si­tai­ko li­pan­čių per gėly­nus ir be­si­brau­nan­čių per jau­nuo­lyną.

„Te­gul da­bar ei­na, kas kiaulės yra“, – sa­ko A. Ba­ka­naus­kas.

Pa­sak jo, su pa­na­šia pro­ble­ma anks­čiau ko­vo­ta ir cent­rinė­je par­ko da­ly­je, esan­čio­je tarp rūmų ir žir­gy­no. Esą se­niau ir ten ne­trūkda­vo gėly­nus try­pian­čių  lan­ky­tojų, ta­čiau par­ko pri­žiūrė­to­jai skubė­da­vo su­draus­min­ti taip be­siel­gian­čius. Pa­na­šu, kad to­kiu būdu pa­vy­ko iš­gy­ven­din­ti šią „madą“.

„Mūsų žmonėms vis dar rei­kia to paauklė­ji­mo. Būna, kad ir su šu­niu­kais vaikš­to bei ne­su­ren­ka jų pa­lik­to tur­to. Iš da­lies gal ir mūsų klai­da, kad dar ne­spėjom įreng­ti spe­cia­lių šiukš­liadė­žių šunų iš­ma­toms. Bet yra juk pa­prastų šiukš­liadė­žių, ga­li­ma ten mes­ti. O ir par­ko ta­kus sten­giamės pri­žiūrė­ti žiemą va­sarą, kad ne­būtų balų, kad būtų nu­kas­tas snie­gas. Bet kai kam vis tiek ge­riau per žo­lyną, per gėly­nus...“ – ne­sle­pia ap­mau­do A. Ba­ka­naus­kas.