Naujausios
Kaimai tuštėja
Kaip atkreipė dėmesį komitetui pirmininkaujantis Andriejus Stančikas, lyginant su kitais regioniniais miestais, Plungėje verslas vystosi labai sparčiai. Kai kurios čia veikiančios įmonės yra gerai žinomos visoje Europoje. O štai rajono kaimams pritraukti įmones, kad ir mažas, sekasi labai sunkiai.
Strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vedėja Žaneta Vaitkuvienė pateikė kelis skaičius, apibūdinančius miesto ir kaimo demografinę bei verslo situaciją. Pasak jos, Plungės rajone gyventojai ilgą laiką dalinosi į dvi dalis: gyvenančiųjų mieste ir kaimuose buvo apylygiai, tačiau pastaruoju metu tendencija yra pasikeitusi – kaimai tuštėja, o Plungės miestas plečiasi. 2019 metais kaime gyveno 49,1 proc. rajono gyventojų, dabar jau – tik 47,8 proc.
Neramina ir gana aukštas nedarbo lygis mūsų rajono kaimiškose vietovėse, siekiantis 8,6 procento. Kaip sakė Ž. Vaitkuvienė, viena iš pagrindinių verslo sričių kaimuose galėtų būti turizmas – pernai rajone veikė 41 kaimo turizmo sodyba. O užsiimančiųjų žemės ūkiu mažėja.
„Žiūrėdami į kaimus vien ūkininkus matom, bet taip nėra. Žemdirbiai sensta, jaunimas nenori perimti tėvų ūkių. Žemė mūsų kraštuose nėra derlinga, todėl tenka daugiau įdėti darbo, kad gautum tokį patį derlių kaip vidurio Lietuvoje. Aišku, tas kažkiek kompensuojama per išmokas, tačiau tai negelbsti“, – kalbėjo A. Stančikas, daug metų ir pats ūkininkavęs.
Pasak jo, kiekvienas žmogus, žiūrėdamas į kaimą, kelia du pagrindinius klausimus: ar bus kur gyventi ir ar bus iš ko gyventi. Kai išsprendžiami šie du klausimai, atsiranda kitų: infrastruktūra, švietimas, sveikatos apsauga ir t.t. Priemiestinės seniūnijos tampa miesto miegamaisiais rajonais, čia būstai tušti neužsibūna, bet nuo centro nutolusiuose pakraščiuose vaizdas – gerokai liūdnesnis.
„Kaime daryti verslą yra daugiau pliusų nei minusų“
Savo nuomonę apie tai, kodėl kaimiškosios vietovės nepatrauklios verslui, išsakė Plungės pramonininkų sąjungos atstovė Kristina Gelumbickienė ir Plungės smulkiojo verslo asociacijos vadovė Aurika Matevičiūtė.
Abi sutiko, kad pagrindinė problema kaime – prasta infrastruktūra, blogi keliai. Kaip sakė K. Gelumbickienė, susiduriama ir su kvalifikuotos darbo jėgos trūkumu, todėl imta orientuotis į švietimą – bendradarbiaujama su Plungės technologijų ir verslo mokykla, skatinama pameistrystės programa.
„Vis tik nesutikčiau, kad kaime kuriasi vien tik kaimo turizmas. Mes kaimiškoje vietovėje siuvame vaikiškus drabužius, darbuotojai irgi iš kaimo. Plečiamės, statomės, investuojame į darbuotojus, stengiamės motyvuoti juos. Kiek tenka pasikalbėti asmeniškai, žmonės daugiausiai skundžiasi keliais, žvyrkeliais. Bet kaime daryti verslą yra daugiau pliusų nei minusų“, – kalbėjo optimizmo nestokojanti A. Matevičiūtė.
Pasigenda ir lengvatų
Pasidalinti savo nuomone buvo kviesti ir seniūnai. Alsėdžių seniūnė Danutė Repšienė sutiko, kad nepagrindinių kelių, ypač žvyrkelių, situacija kaimiškose vietovėse tikrai yra prasta. Bet pridūrė, kad ir interesantų, besidominčių galimybėmis seniūnijos teritorijoje steigti kokią įmonę ar perkelti jos padalinį, nebuvo.
Seniūnė svarstė, kad Alsėdžiai verslininkams nepatrauklūs tikriausiai dėl to, kad nei miestelyje, nei jo apylinkėse nėra laisvų patalpų, tinkamų gamybinei veiklai.
„Mes turim ir ambulatoriją, ir vaikų darželį, ir gimnaziją, tačiau laisvų pastatų verslui vystyti nėra. O darbo jėgos, manau, atsirastų, nes nemažai yra atėję jaunų šeimų, kurios važinėja dirbti į Plungę ir į Telšius. Pagrindiniai verslai kaimo vietovėse yra ūkiai, bet ir jie traukiasi. Ypač gyvulininkystė dėl vykdomos žemės ūkio politikos baigia savo metus, tad atsiras dar daugiau ieškančių darbo ar planuojančių išvykti ten, kur lengviau užsidirbti“, – kalbėjo D. Repšienė.
Kiek kitokį vaizdą piešė Stalgėnų seniūnas Arūnas Jurkus. Jis pasakojo, kad Stalgėnuose yra daug tuščių, nenaudojamų patalpų, kuriose galėtų kurtis smulkus verslas. Esą ir bandymų būta, kurį laiką veikė siuvyklėlė, tačiau neatlaikė komunalinių mokesčių naštos ir išsikėlė.
Seniūnas siūlė apsvarstyti galimybę naujai besikuriančiam verslui, ypač tam, kuris nuomojasi patalpas iš Savivaldybės, kurį laiką kompensuoti komunalinius mokesčius, iki kol verslas tvirčiau atsistos ant kojų.
Posėdžio metu nuskambėjo ir daugiau pasiūlymų. Paukštakių seniūnas Aurimas Vasiliauskas pamėtėjo mintį lėšas keliams remontuoti seniūnijoms skirstyti įvertinant ne tik kelių ilgį, bei gyventojų, bet ir seniūnijoje veikiančių įmonių skaičių.
„Karantino laikotarpiu nemažai kas pirko vienkiemius su mintim imtis kaimo turizmo. Paežerės kaime žmonės iš Klaipėdos įsigijo sodybas, motyvuodami tuo, kad pareis su verslais, įregistruos įmones, atneš mokesčius į rajoną. O realiai į kaimą nėra normalaus privažiavimo ir darbuotojai negalės atvažiuoti. Čia ratas ir užsidaro“, – kalbėjo seniūnas.
O Babrungo seniūnė Rūta Jonušienė pridėjo, kad trūksta ne tik kokybiškų kelių, bet ir takų pėstiesiems bei dviratininkams: „Taip, priemiestinės teritorijos plečiasi, žmonės kuriasi, bet visų prašymas vienas: darykit pėsčiųjų ir dviračių takus palei regioninius kelius. Pro naująsias kapines link Glaudžių ir link Medingėnų – ten naujų kvartalų plėtra labai didelė, žmonės sako nežinantys, kaip sutemus grįžti saugiai namo.“
Siuvyklėlė ar lentpjūvė kaimo neišgelbės
Savo nuomonę išdėstė ir komiteto narys Robertas Endrikas, pasak kurio, siuvyklėlė ar lentpjūvė neišgelbės kaimo, jei uždaryta mokykla. „Mano vizija būtų susitvarkyti kaip Vokietijoj, kur kiekvienam didesniam miestely yra ir gamykla su 30, 50 ar 100 darbo vietų. Ir taip išlaikoma tos gyvenvietės gyvastis. Seniūnams, aišku, pasitaikė gera proga atkreipti dėmesį, kokie blogi keliai, bet čia reikalinga vieninga regioninė politika. Pavyzdžiui, Kuliai turi puikios žemės, geras kelias, bet nėra programos, kad daryti trauką į tą teritoriją. Kažkodėl visi metasi į Plungę, nors važiuoja žmonės dirbti iš Skuodo, iš Telšių. Tai kodėl negali važiuoti į tuo pačius Kulius, kad ten būtų galima išlaikyti gimnaziją? Tas pats ir su Žemaičių Kalvarija, ir su Plateliais“, – dėstė jis.
Reaguodamas į R. Endriko pasisakymą meras Audrius Klišonis priminė, kad nuo kitų metų vasario savivaldybės pradės pačios disponuoti miestuose ir miesteliuose esančia valstybine žeme. Esą tai būtų gera proga apsvarstyti, kokius žemės sklypus miesteliuose būtų galima pasiūlyti potencialiems investuotojams. „Tikėtis, kad Vyriausybė paveizės... To nebus, turim žiūrėt patys“, – akcentavo A. Klišonis.
Komitetui pirmininkaujantis A. Stančikas siūlė atlikti ir Savivaldybės valdomo nekilnojamojo turto analizę, įvertinti, kuriuos nenaudojamus pastatus ar patalpas būtų galima pasiūlyti verslui. Kalbėta, kad reikėtų grįžti ir prie lengvatų verslui klausimo, aptarti galimybę atleisti besikuriančias įmones nuo mokesčių. Bet tuoj pat suabejota, ar tai atneštų norimą efektą.
„Aišku, norinčiųjų dovanotų pinigų visada atsiras, bet kiek bus naudos iš to“, – svarstė posėdžiaujantieji. Nuskambėjo ir raginimų laukti vieningesnės valstybės politikos verslo klausimu, nes savivaldybės esą bejėgės pačios grąžinti į kaimus gyvybę.