Karantinas miškasodžiui nesutrukdė

Nuot­rau­ka iš G. VAG­NO­RIAUS as­me­ni­nio ar­chy­vo
Miš­ka­sod­žiu miš­ki­ninkų dar­bai ne­si­bai­gia. Pa­so­din­tus me­de­lius dar ne vie­ne­rius me­tus ten­ka puo­selė­ti, sau­go­ti, neiš­gy­ve­nu­sius at­so­din­ti
Kad miš­kas va­lo orą, ma­ži­na triukšmą, su­tei­kia žmo­gui es­te­tinį pa­si­ten­ki­nimą, ži­no vi­si – tiek di­de­li, tiek ma­ži. Šių miš­ko funk­cijų kol kas ne­pa­kei­čia jo­kie in­ži­ne­ri­niai įren­gi­niai ar su­dėtin­gos komp­lek­sinės sis­te­mos. Va­sarą, ru­denį, žiemą iš miš­ko mes gau­na­me naudą, o pa­va­sarį pri­va­lo­me jam grąžin­ti sko­las. Vos tik pa­si­ro­do pir­mie­ji bun­dan­čios gam­tos ženk­lai, pra­si­de­da miš­ka­so­dis. Ba­land­is tam – pa­ts pa­lan­kiau­sias. Kadangi mėnuo jau bai­gia­si, miš­ka­so­dis – taip pat. „Že­mai­tis“ domė­jo­si, ar šie­met dėl ka­ran­ti­no jis bu­vo ki­toks nei įpras­tai, ar ne­sti­go dar­bo rankų?

 

Gam­ta ka­ran­ti­no ne­pai­so

Pa­gal Vals­ty­bi­nio miš­kot­var­kos ins­ti­tu­to nu­sta­ty­tas kir­timų apim­tis, da­lis kas­met Lie­tu­vo­je iš­ker­tamų miškų per tre­jus me­tus tu­ri būti at­so­din­ti, o vėliau nuo­sai­kiai ug­do­mi ir pri­žiū­ri­mi. Lai­ku neatkū­rus miš­ko, kir­ta­vietės su­velėnė­ja ar­ba už­pelkė­ja, apau­ga ne­pa­gei­dau­ja­mais med­žiais, krūmais ar žo­li­ne au­ga­li­ja, ku­rią vėliau teks pa­ša­lin­ti, kad me­de­liai sėkmin­gai augtų. Todėl blogė­ja miš­ko at­kūri­mo sąly­gos ir didė­ja kaš­tai.
Ne­pai­sant to, kad ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­ja ge­ro­kai pa­keitė įprastą gy­ve­nimą, miš­ka­so­dis neat­šauk­tas ir šie­met. Be­je, kaip me­de­lius so­din­ti sau­giai, miš­ki­nin­kai pa­tir­ties jau tu­ri – ka­ran­ti­no sąly­go­mis te­ko dirb­ti ir prie­š me­tus.


Dar­bo ne­trūko ir šie­met

Šie­met Vals­ty­bi­nių miškų urė­di­ja (VMU) yra nu­ma­čiu­si įveis­ti ir at­kur­ti dau­giau nei 10 tūkst. hek­tarų miš­ko. Tam reikės net 30 mln. vie­netų sod­menų.
Vis tik mums la­biau rūpi, kaip se­ka­si mūsų ra­jo­no miš­ki­nin­kams. Ši­to tei­ra­vomės VMU Tel­šių re­gio­ni­nio pa­da­li­nio miš­ko au­gi­ni­mo spe­cia­listės Li­nos Ser­vienės.
Pa­sak jos, tiek Plungės ra­jo­no, tiek Rie­ta­vo sa­vi­val­dybės miš­ki­nin­kams dar­bo šie­met tik­rai ne­trūksta. Sti­go tik dar­bo rankų – 
kai ku­rios gi­ri­nin­ki­jos su­si­dūrė su šia pro­ble­ma. To­kia si­tua­ci­ja su­si­klostė todėl, kad tik pusę so­di­ni­mo darbų nu­pirk­ta iš spe­cia­li­zuotų įmo­nių. Ki­tai pu­sei gi­ri­nin­kijų spe­cia­lis­tai kvietė pa­vie­nius as­me­nis.
Plungės ra­jo­no sa­vi­val­dybė­je yra 4-ios gi­ri­nin­ki­jos. Anks­čiau­siai žel­din­ti miš­kus pra­dėjo Plungės gi­ri­nin­ki­ja. Jai reikė­jo ypač skubė­ti, kad spėtų šį pa­va­sarį pa­so­din­ti 104 tūkstan­čius sod­menų. Ne ką ma­žiau – 97 tūkst. – bus pa­so­din­ta Pla­te­lių gi­ri­nin­ki­jo­je. Į Mos­tai­čių gi­ri­nin­ki­jos miš­kus iš­ke­liavo 77 tūkst., į Ku­lių – 43 tūkst. sod­menų.
Bend­ras at­ku­ria­mo miš­ko plo­tas Plungės ra­jo­no sa­vi­val­dybė­je – 97,6 hek­ta­ro. Naujų miškų ra­jo­ne šie­met bus įveis­ta 6,2 hek­ta­ro. Ga­li­ma pa­si­džiaug­ti, kad kai ku­rios gi­ri­nin­ki­jos jau dar­bus baigė. Tarp to­kių – Ku­lių ir Plungės gi­ri­nin­ki­jos.
Rie­ta­vo sa­vi­val­dybė­je yra 5-ios gi­ri­nin­ki­jos, bet trijų iš jų veik­los te­ri­to­ri­jos ne­su­tam­pa su sa­vi­val­dybės ri­bo­mis ir įsi­ter­pia į Klaipė­dos ir Ši­lalės ra­jonų sa­vi­val­dy­bes. Todėl šių gi­ri­nin­kijų darbų apim­čių spe­cia­listė tiks­liai neišs­kyrė.
Rie­ta­vo sa­vi­val­dybė­je pir­mos su miš­ko so­di­ni­mo dar­bais star­ta­vo Žad­vainų ir Girėnų gi­ri­nin­ki­jos, nes ir pa­so­din­ti tu­ri dau­giau­siai – po 84 tūkst. sod­menų. Yra šiuos dar­bus ir bai­gu­sių – mišką jau at­so­di­no Tverų gi­ri­nin­ki­ja. Bend­ras Rie­ta­vo sa­vi­val­dybė­je šie­met at­ku­ria­mo miš­ko plo­tas  – 116,7 ha, naujų miškų bus įveis­ta 6,9 hek­ta­ro.
Dar­bo rankų šie­met la­bai trūko, ten, kur nesamdytos įmonės, pa­gelbė­jo kai­muo­se, pa­miškė­se gy­ve­nan­tys žmonės. Miš­ko au­gi­ni­mo spe­cia­listė pa­si­džiaugė, kad jie ne­pa­bi­jo­jo ir at­si­liepė į gi­ri­ninkų pra­šymą pa­dėti.


Miškų at­kūri­mas – at­sa­kin­gas dar­bas

Kaip šie­met per miš­ka­sodį sekė­si lai­ky­tis ka­ran­ti­no rei­ka­la­vimų, „Že­mai­čiui“ pa­pa­sa­ko­jo jau 33-ejus me­tus miš­kuo­se be­si­dar­buo­jan­tis Mos­tai­čių gi­ri­nin­ki­jos gi­ri­nin­kas Gin­ta­ras Vag­no­rius.
Pa­sak jo, miškų at­kūri­mas rei­ka­lau­ja daug kruopš­tu­mo ir at­sa­ko­mybės. Tam miš­ki­nin­kai ruo­šia­si iš anks­to – žy­mi bir­žes, skai­čiuo­ja sod­menų po­reikį, pla­nuo­ja dar­bus. O miš­ka­sod­žio pra­džią pa­dik­tuo­ja gam­ta. Pradė­ti so­din­ti mišką ga­li­ma vos tik išė­jus pa­ša­lui. Svar­bu ne­suvė­lin­ti, kad neišd­žiūtų žemė ir so­di­nu­kams pa­kaktų drėgmės.
„Vi­sa­da sten­giamės kuo grei­čiau pa­so­din­ti, kol me­de­liai dar ne­pra­de­da ve­ge­tuo­ti. Jei il­gai lai­ky­si, ga­li ir nu­džio­vin­ti dai­ge­lius. Ir ve­žamės at­sa­kin­gai – 
to­kius kie­kius sod­menų, kiek tu­ri­me dar­bi­ninkų. Kad me­de­liai ma­žiau su­vargtų ir at­ėju­siam dirb­ti būtų leng­viau, so­di­nu­kus iš­ve­žio­ja­me, iš­ne­šio­ja­me ir pri­ka­sa­me biržė­se“, – aiš­ki­no miš­ka­sod­žio su­bti­ly­bes.
G. Vag­no­rius jau ke­tu­ris mėne­sius gi­ri­nin­ki­jo­je dar­buo­ja­si ne vie­nas. Miš­ki­nin­kas ne­slėpė džiaugs­mo, kad pa­ga­liau tu­ri pa­va­duo­toją. „Pas­ku­ti­nius ke­le­rius me­tus (su per­trau­kom) bu­vau vi­sai vie­nas, o da­bar esa­me tik­ra ko­man­da, tad ir dar­bai ki­taip ei­na­si. Ge­rai, kad atei­na dirb­ti jau­ni­mas, ku­ris do­mi­si, ku­riam dar­bas rūpi“, – džiaugė­si gi­ri­nin­kas, su­laukęs pa­gal­bi­ninkės Rūtos Dil­bienės.


Esa­me pri­klau­so­mi nuo gam­tos

Šie­met miš­ko so­di­ni­mo dar­bai Mos­tai­čių gi­ri­nin­ki­jo­je pra­si­dėjo ba­land­žio pra­džio­je, iš­kart po Ve­lykų. „Reikė­jo lauk­ti, kol pra­džius dir­vos ir me­de­ly­nai galės pra­dėti rau­ti so­di­nu­kus. O ir so­di­ni­mui pa­ruoš­tos biržės turė­jo pra­džiū­ti. Į van­denį juk ne­so­din­si... – kalbė­jo gi­ri­nin­kas. –  Mes, kaip ir ūki­nin­kai, esa­me pri­klau­so­mi nuo gam­tos. An­tai per­nai dar­bus pra­dėjo­me ko­vo vi­du­ry­je, nes žie­ma bu­vo be­sniegė, o pa­va­sa­ris anks­ty­vas ir šil­tas.“
Mos­tai­čių gi­ri­nin­ki­jai pri­klau­so 4,5 tūkst. hek­tarų miškų. Did­žiąją dalį (3,4 tūkst. ha) su­da­ro vals­ty­binės reikšmės miš­kai. Likę 23 pro­cen­tai – pri­vatūs (į šį skai­čių įei­na ir pa­lik­tie­ji nuo­sa­vybės at­kūri­mui).
Anot G. Vag­no­riaus, šį pa­va­sarį Mos­tai­čių gi­ri­nin­ki­ja tu­ri at­so­din­ti 36 ha miš­ko. Dau­giau­sia šie­met bus pa­so­din­ta eg­lių – 57 tūkst., juo­dalks­nių – 9 tūkst., pušų – 6 tūkst., liepų – 300.
Kar­tais pa­so­din­tus me­de­lius ap­grau­žia stir­nos, kai ku­riuos pra­žu­do pa­va­sa­rinės saus­ros ar va­sa­ros karš­tis, tad to­kius pra­žuvė­lius ten­ka at­so­din­ti. Miš­ki­nin­kas džiau­gia­si, kad anks­tes­niais me­tais at­so­dintoms kir­ta­vietėms pa­pil­dy­ti šie­met pri­reikė tik 5-ių tūkst. sod­menų. O tai reiš­kia, kad pra­ėju­siais ir užp­raė­ju­siais me­tais pa­so­din­ti me­de­liai pri­gi­jo ge­rai.
„Nors kas­met sten­giamės mišką miš­rin­ti, bet pal­mių ne­so­di­na­me. Vi­sa­da so­di­na­me at­si­žvelg­da­mi į au­ga­vie­tes, pas mus jas la­biau­siai ati­tin­ka eglės. Esa­me so­dinę ir gu­do­be­lių, lau­ki­nių obelų – gra­žiai at­ro­do iš jų su­for­muo­tos aikš­telės. Ka­dan­gi pas mus vy­rau­ja sun­kios, šla­pios dir­vos, todėl ma­žai ten­ka so­din­ti ąžuolų. Jiems rei­kia der­lin­gos žemės, bet tuo pa­čiu ir di­desnės prie­žiū­ros“, – kalbė­jo G. Vag­no­rius.


Nau­jie­ji so­dik­liai gelbė­ja ne vi­sa­da

Jau pra­ėju­siais me­tais miš­ki­nin­kai turė­jo už­tik­rin­ti, jog so­di­ni­mas vyktų sau­giai, lai­kan­tis re­ko­men­duo­ja­mo at­stu­mo. Tam kaž­kiek pa­si­tar­na­vo VMU įsi­gy­ti mo­dernūs ci­lind­ri­niai so­dik­liai, skir­ti sod­me­nims su už­da­ra šaknų sis­te­ma so­din­ti. Jie pa­leng­vi­na ir pa­grei­ti­na darbą – pluš­da­mas su to­kiu įran­kiu vie­nas žmo­gus per dieną įpras­tai pa­so­di­na apie 3 tūkst. me­de­lių, kai tuo tar­pu be so­dik­lio tokį kiekį įvei­kia du žmonės, dirb­da­mi po­ro­je.
Kaip be­būtų, šie­met Mos­tai­čių gi­ri­nin­ki­jo­je nau­do­jan­tis so­dik­liais so­din­tos tik pu­šelės, nes jos vie­nin­telės bu­vo užau­gin­tos su už­da­ra šaknų sis­te­ma. To­kie sod­me­nys leng­vai pri­gy­ja, nėra to­kie jautrūs dir­vos išd­žiū­vi­mui, ypač pa­va­sarį. Vis tik me­de­ly­nuo­se kol kas dau­giau­sia au­gi­na­ma me­de­lių su at­vi­ra šaknų sis­te­ma, o ci­lind­ri­niu so­dik­liu jų ne­pa­so­din­si. Tad ir šie­met so­dik­liai ma­žai gelbė­jo, dar­bus reikė­jo or­ga­ni­zuo­ti taip, kad žmonės ne­si­bu­riuotų.
„Mūsų gi­ri­nin­ki­jo­je leng­viau lai­ky­tis sau­gių at­stumų. Bir­žių daug, plo­tai ne­di­de­li, tad vie­nai po­rai duo­da­vau visą biržę už­so­din­ti. Ma­nau, kad ir žmonėms įdo­miau. Bus atei­ty­je ką pri­si­min­ti, pa­žiūrė­ti, kaip au­ga jų so­din­tas miš­kas. Kur biržės di­desnės ir jo­se reikė­jo pa­so­din­ti po 6-is tūkst. so­di­nukų, ten dar­ba­vo­si dvi po­ros, tik skir­tin­guo­se ga­luo­se.“


Sma­giau, kai tal­ki­na sa­vi

Nors dau­gu­mai gi­ri­nin­kijų bu­vo striu­ka su dar­bo jėga, miš­ki­nin­kas pri­si­pa­ži­no, kad jam šie­met pa­si­sekė – dar­bi­nin­kais pa­si­rūpi­no sam­dy­ta įmonė.
O anks­tes­niais me­tais, iki ka­ran­ti­no skelb­tais „Na­cio­na­li­niais miš­ka­sod­žiais“ G. Vag­no­rius sakė ne­si­ža­vin­tis. Jam mie­liau, kai mišką so­di­na vie­ti­niai kai­mo žmonės, bend­ruo­menės, gim­na­zis­tai, med­žio­to­jai – tie, ku­rie tuo­se miš­kuo­se uo­gau­ja, gry­bau­ja, med­žio­ja. O dar sma­giau, kai pa­tys pa­si­siū­lo į talką.
„Yra me­de­lius so­dinę ir Plungės ra­jo­no sa­vi­val­dybės dar­buo­to­jai. Šie­met tal­ki­no med­žio­tojų klu­bas „Ąžuo­las“, pra­ėjusį šeš­ta­dienį tal­kon įsip­rašė VšĮ „Že­mai­ti­jos ke­liais“ ak­ty­viau­sie­ji. Šau­niai pa­dirbė­jom. Džiu­gu, kad ne­rei­kia skam­bin­ti, ra­gin­ti, o ini­cia­ty­va atei­na iš jų pa­čių“, – džiaugė­si gi­ri­nin­kas.