Kelionė per pasaulį – tarp realybės ir kūrybos

Kelionė per pasaulį – tarp realybės ir kūrybos

„Užsilipus ant stalo visai kitas vaizdas“. Šis užrašas ir žaismingi paveikslėliai nuskaidrina seniai remontą mačiusio Šiaulių kultūros centro kabineto sienas. Čia dirba kultūrinių renginių organizatorė Eglė Narbutaitė, kuri svogūne įžvelgia vaivorykštę, o futbolo aikštėje – arbūzą. Per realų ir fantazijų pasaulį keliaujančios Eglės segtuvai ir lagaminai išsimėtę po visą Europą.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Pasaulis kitaip

Eglė – kūrybinga, artistiška, gyvybinga, sunkiai nusėdinti darbo kėdėje. Jos darbinė aplinka – nekasdieniška. Sienos nukabinėtos, išpieštos šmaikščiais posakiais, originaliomis detalėmis. Tai – jausmų, reakcijos į dienos įvykius išraiška. Taip iš kabineto išgujo nykumą.

Dėl originalių sienų nuo vasaros Šiaulių kultūros centre dirbanti Eglė gavo pylos. Logika paprasta: nėra pinigų remontui – nebus kuo uždažyti. Eglė šypsosi, bėda menka – gali piešinius nuplauti.

Kūryba jos gyvenime – spontaniška. Darbe turi tušo buteliuką. „Nupiešiu per tris minutes“, – juokiasi.

Nuo 12 metų Eglė lankė vaikų ir jaunimo teatro studiją „Kompanija šauni“. Teatras išmokė disciplinos, gerbti vienas kitą, mąstyti daug plačiau, kiekvienam žingsnyje naudoti kūrybiškumą, improvizaciją ir pasaulį priimti kitaip.

Nuolatinė kūryba, ekspresija, šypsosi Eglė, formavo labai laisvus vaikus, atvėrė fizines ir dvasines galimybes.

Į kūrybinę laisvę

Baigusi mokyklą Eglė planavo mokytis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Atsarginis planas – studijos užsienyje.

Prireikė antrojo kelio. Po pirmųjų „apsižiūrėjimo“ metų Londone įstojo į Kingstono universitetą.

„Atsivėrė akys. Mane domino labai daug: norėjau filmuoti, montuoti, kurti muziką, – sako Eglė. – Studijose mokytojas tik pakreipdavo, bet niekuomet nepasakydavo, gerai ar blogai. Neturėjai įtikti mokytojui, buvai pats sau vadovas. Tai – labai sunku. Kai jaunam žmogui duodama visiška kūrybinė laisvė, gali išsproginėti.“

Sąlygos mokytis buvo kone idealios: įrašų studijos, filmavimo kambariai, brangiausios kameros, visą parą veikiančios bibliotekos. Tereikia noro, užsispyrimo mokytis, visos durys – atviros.

Baigusi trejų metų studijas, Eglė grįžo į Lietuvą: „Supratau, kad Lietuva yra diplomų ir popierių kraštas. Buvo nelengva, nes nesijaučiau iki galo viską išmokusi ir supratusi. Diplomu netikėjau, net nežinau, kas ten parašyta. Ką daryti, nuo ko pradėti? Ką veikiau trejus metus, kad dabar nieko neturiu, kaip įpūsti meilę sau?“

Vaivorykštė svogūne

„Varom į Portugaliją daryti maikių!“ – paskui šį sumanymą Eglė su draugėmis susidėjo kuprines ir keturiems mėnesiams patraukė į Portugaliją, kur ėmėsi kūrybinės šilkografijos. Pradžia buvo sunki, neturėjo eskizų. Piešė, eksperimentavo. O paskui baigėsi santaupos.

Kita stotelė – Amsterdamas. Čia Eglė gyveno metus. Norėjosi darbo, bet kokio? Pyko ant pasaulio. Amsterdame per naktis sėdėjo prie savo internetinio puslapio kūrimo. Čia – jos piešiniai ir spontaniški sumanymai.

Vienas iš tokių – svogūnas, virtęs vaivorykšte. Eglė, pjaustydama svogūnus, jau seniai buvo įžvelgusi griežinėliuose slypinčią vaivorykštę. Vieną dieną išsitraukė mėgstamus dažus ir svogūnas spontaniškai tapo vaivorykšte.

„Pradėjau žaisti žaidimą: įgyvendinti labai mažą dalyką. Galios yra ne tavo galvoje, o tada, kai virsta kūnu“, – sako mergina.

Iš Amsterdamo apsisprendė vykti pas mamą, ateičiai numačiusi dar vieną stotelę – Berlyną. Vokietijos sostinė atbaidė biurokratija, nauja užsienio kalba – jautėsi pavargusi dar kartą pradėti viską iš naujo.

Gal pabūti Vilniuje, kur draugai? „Visiškai kitas jausmas, kai visi šalia, kai viskas vietoje. Jausmas buvo keistas, nedrąsiai pagalvojau: „Gal pamėginti? Ai, lieku. Jei nepatiks, niekas manęs nelaiko“, – šypsosi Eglė.

Metai Vilniuje buvo sėkmingi. Sau pasakė: kurs viską, ką nori, kol svarbiausi dalykai natūraliai atsisijos. Nors tam ir 20-ies metų prireiktų.

Vilniuje kūrė grafinį dizainą Vilniaus vaikų ir jaunimo centrui. Buvo įtraukta ir į pilietiškumo projektus, su vaikais keliavo po visą Lietuvą. Dar vienas tarpsnio Vilniuje privalumas: galimybė aplankyti mamą, kada nori.

Ragina mylėti kojas

Pasibaigus sutarčiai Vilniuje, vėl reikėjo rinktis. Prieš nuspręsdama išvyko mėnesiui į Amsterdamą dalyvauti Olandijos lietuvių parodoje LTart.NL. Šioje parodoje menininkė yra dalyvavusi dvejus metus. Pernai apsisprendė piešti vietoje. Varną ilgomis kojomis. „Mylėk savo kojas!“ – ragino Eglė savo sumanymu.

Piešė įvairiausius veikėjus su įvairiausiomis kojomis, susikūrė marškinėlius ir visiems sakė, kad reikia mylėti savo kojas.

„Galvojau, jei jau kažką kuriu, gal galiu įdėti pozityvo? Ypač kai pats pereini per tiek sau skirtos neapykantos: nes viskas blogai, ką darai, – sako kūrėja. – Nepagrįstas konkuravimas. Visi įsitempę, netausoja savęs.“

Džiaugiasi, kad sumanymas pavyko: pasirodo, daugybė žmonių nemėgsta savo kojų.

Ši tema, sako Eglė, dar nebaigta. Projektą planuoja išplėsti su drauge, laukia atsakymų iš kelių festivalių organizatorių.

„Nustojau „parintis“, kai pasakiau sau: „Noriu daryti dalykus, kurie skatintų mano kūrybinę veiklą. Man turi būti kūrybinga ir įdomu“, – sako Eglė.

Laukia pristatymas

„Reikia padaryti kažką Šiauliuose. Juk čia tokia gera terpė. Daug išvažiavusių. Tu tik daryk“, – taip Eglės žemėlapyje vėl atsirado Šiauliai.

Jos sumanyta paroda-teatro performansas ir socialinė akcija „Tu nemoki piešti“ buvo įvertinta Šiaulių miesto savivaldybės jaunųjų menininkų stipendija.

Iš pradžių Eglė galvojo apie parodą. Bet idėjoms įsisukus, į parodą nebetilpo.

Menininkė sako, kad jai pačiai sunku pasakyti, kas bus: viena idėja siejasi su kita. Bus ir komiksų tipo iliustracijų, monologų, kurie iš dalies siesis su iliustracijomis.

„Kūrybinis projektas bus kažkas tarp spektaklio, monologų, kurie tinka visiems. Apie laiką, atidėliojimą, nemeilę sau, savigraužą. Tai bus mano nuoširdus pasakymas: „Tu nemoki piešti“, – sako Eglė.

Šis kūrybinis projektas žiūrovams bus pristatytas gruodžio 19 dieną, „Verpsto“ gamyklos ketvirtame aukšte – „fabrikinėse patalpose“, kur, džiaugiasi Eglė, pasirodymo dieną yra pažadėta įjungti šildymą.

Kur bus po metų, Eglė negalvoja. Neturi plano. Ir neketina jo kurti. „Kas iš to, nes planai vis tiek nesuveikia“, – gūžteli. Ir jau linksmai priduria: „Bus kažkas įdomaus.“ Eglės kūryba tuo neleidžia abejoti.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

IDĖJA: Eglė Narbutaitė nuobodulį išvaro ir iš kasdienybės, ir iš darbo kabineto.

POŽIŪRIS: Eglė Narbutaitė jaučia, kad darbe improvizacijai vietos nėra daug. „Bet gal bėda, kad mes kitus apkaltiname: leido, neleido. Šiais laikais galimybių daug, tik darbo nebijok. Jei ne pro vienus vartus, tai per kitus praeisi, yra labai daug kultūrinių įmonių, per kurias galima teikti projektus.“

NUOMONĖ: „Tu neturi gyventi Šiauliuose, kad kurtumei. Užtenka rasti šiauliečių, kurie kuria kituose miestuose, šalyse. Yra labai daug kūrybingų žmonių, juos reikia prisikviesti, kad atvažiuotų parodyti, ką turi“, – sako Eglė Narbutaitė.

UŽIMTUMAS: Eglė Narbutaitė griebiasi už galvos: pastarasis laikas itin įtemptas. Gruodžio 19 dieną „Verpsto“ gamyklos patalpose ji pristatys kūrybinį projektą.

KLAUSIMAS: Vienas iš piešinių Eglės Narbutaitės darbo kabinete.

EMOCIJA: Emocijos nugula popieriuje.

Lino LAUKEVIČIAUS nuotr.

PARODA: Varną ilgomis kojomis Eglė Narbutaitė piešė parodai Olandijoje. Visus ragino mylėti savo kojas.

Asmeninio albumo nuotr.

KELIAS: „Streso kelias“.

FANTAZIJA: Futbolo aikštelėje menininkė įžvelgė arbūzą.

KŪRYBA: Eglės Narbutaitės kūryba – šiuolaikiška, aktuali, su ironijos doze.

PERSONAŽAS: Varna – mėgstamas menininkės personažas.