Koronaviruso grėsmė pakibo ir virš ūkių

Ni­jolės JAN­KU­VIENĖS nuo­trau­ka
Re­ko­men­da­ci­jos ūki­nin­kams dėl vi­ru­so kont­rolės pa­ruoš­tos, ta­čiau pla­no, kas gelbėtų su­si­rgus vi­siems ūkio dar­bi­nin­kams, nėra
Pasibaigus didžiajam darbymečiui ir prasidėjus žiemai, ilgai laukto atokvėpio sulaukė ir žemdirbiai. Nors didesnių ar mažesnių darbų žemės ūkyje užtenka ištisus metus, tik šaltuoju metų laiku žemdirbiai gali dirbti be skubos, be įtampos. Yra manančių, kad ūkininkai jau atostogauja ir ramiai laukia ateinančių švenčių. Anaiptol… Dažnas kasdien dėlioja galimą gelbėjimosi scenarijų, kurio tektų griebtis susirgus visiems darbininkams. Ypač neramios dienos dabar – pieno ir gyvulininkystės ūkiuose.

Pir­mo­ji vi­ru­so ban­ga ne­park­lupdė


Pa­va­sarį, pir­mo­sios ko­ro­na­vi­ru­so ban­gos me­tu, Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nausė­da pa­si­džiaugė stip­riu Lie­tu­vos žemės ūkiu, ku­ris ekst­re­ma­lio­mis sąly­go­mis šalį ap­rūpi­no būti­nais mais­to pro­duk­tais. Jau ta­da ša­lies va­do­vas už­si­minė apie tai, kad me­tas pra­dėti for­muo­ti Vals­tybės re­zervą, ku­ris žemės ūkio sek­to­riui – na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ga­ran­tui – pa­dėtų įveik­ti eko­no­mi­nes ir fi­nan­si­nes pro­ble­mas.
Ana­li­ti­kai pa­stebė­jo, kad žemės ūkis – be­veik vie­nin­telė sri­tis, ku­ri pir­mo­sios pan­de­mi­jos ban­gos su­kel­tos eko­no­minės krizės įta­kos ne­paju­to. Kai dau­gelį verslų ko­ro­na­vi­ru­sinė in­fek­ci­ja par­klupdė ir pri­vertė stab­telė­ti, žemės ūkis ne­sto­jo. Ne­ma­žin­da­mas veik­los apim­čių, vykdė vi­sus su­pla­nuo­tus dar­bus ir dir­bo vi­su tam se­zo­nui būdin­gu pa­jėgu­mu.
Sup­ran­ta­ma, kad ir čia neap­sieitą be nuo­sto­lių, bet žemės ūkis jų pa­tyrė ženk­liai ma­žiau nei ki­ti sek­to­riai. Nus­ta­ty­ta, kad pa­sau­lio rin­ko­se krin­tant pie­no pro­duktų ir ža­lia­vos kai­noms, mūsų ša­lies pie­no per­dir­bi­mo įmonės ir tar­pi­nin­kai ba­landį ge­ro­kai su­ma­ži­no pie­no su­pir­ki­mo kai­nas. Žemės ūkio mi­nis­te­ri­jos duo­me­ni­mis, vi­du­tinė natū­ra­laus pie­no su­pir­ki­mo kai­na vi­siems ūkiams šių metų ba­landį bu­vo 282 eu­rai už toną – 9,2 pro­c. ma­žesnė nei kovą ir 6,3 pro­c. ma­žesnė nei 2019 m. ba­landį.
Ne ką ge­resnė pa­dėtis pa­va­sarį su­si­klostė ir mėsi­nin­kystės sek­to­riu­je. Jau­tie­nos pa­klau­sai Va­karų Eu­ro­pos rin­ko­se kri­tus be­veik treč­da­liu, mėsi­nių gal­vijų au­gin­to­jai at­si­dūrė ne­pa­vydė­ti­no­je si­tua­ci­jo­je. Prieš ka­ran­tiną už gy­vo svo­rio ki­log­ramą bu­vo mo­ka­ma 1,6 eu­ro, o per ka­ran­tiną – 30–40 centų ma­žiau.
Eks­por­tas ne­sus­to­jo, bet var­to­ji­mas su­si­traukė
Pa­si­ro­do, Lie­tu­vo­je pa­grin­di­nių mais­to pro­duktų, išs­ky­rus kiau­lieną, dar­žo­ves ir vai­sius, pa­si­ga­mi­na­me vir­šy­da­mi vi­daus po­reikį. Pa­vyzd­žiui, pie­no pri­mel­žia­ma ir per­dir­ba­ma du­kart dau­giau nei jo su­var­to­ja ša­lies gy­ven­to­jai. Maž­daug pusė pa­ga­min­tos pro­duk­ci­jos iš­ke­liau­ja sve­tur, tad mūsų ša­lies pie­no sek­to­rius yra pri­klau­so­mas ir nuo eks­por­to.
At­si­ri­tu­si ant­ro­ji vi­ru­so ban­ga Lie­tu­vos nuo pa­sau­lio nea­titvėrė, sie­nos neuž­si­darė, eks­por­tas ne­sus­to­jo, bet ūki­nin­kai jau ne­ri­mau­ja dėl lau­kian­čių iššū­kių vi­daus rin­ko­je. Už­si­darė ba­rai, ka­vinės, res­to­ra­nai, vieš­bu­čiai, du­ris užvėrė ir mo­kyk­los, todėl var­to­ji­mas su­si­traukė. Ka­ran­ti­no me­tu šios įstai­gos ne­be­per­ka pie­no ga­mi­nių, o tai su­da­ro apie 20 pro­c. vi­so pie­no ga­mi­nių vi­daus var­to­ji­mo.
Dar­žo­vių au­gin­to­jai taip pat jau skam­bi­na pa­vo­jau var­pais ir su ne­ri­mu ste­bi, kaip smar­kiai ky­la ant­ro­ji pan­de­mi­jos ban­ga. Ūki­nin­kai bai­mi­na­si, kad pa­si­kar­tos pa­va­sa­rio sce­na­ri­jus. O gal bus dar blo­giau? Ka­dan­gi vie­šo­jo mai­ti­ni­mo už­sa­kymų ne­be­li­ko, užau­gintą der­lių ga­li tek­ti ati­duo­ti bio­ku­ro ga­min­to­jams ar net kom­pos­tuo­ti. Ap­mau­du, bet ūkių atei­tis da­bar pri­klau­sys nuo to, kiek su­var­to­ja­mo dar­žo­vių kie­kio pe­rims pre­ky­bos tink­lai ir kiek tęsis ka­ran­ti­no ri­bo­ji­mai.
At­sar­gi­nis pla­nas būti­nas
Ūki­nin­kai ir juos at­sto­vau­jan­čios or­ga­ni­za­ci­jos su­sku­bo ieš­ko­ti pa­gal­bos. Vals­ty­bi­nių ins­ti­tu­cijų pra­šo­ma kuo sku­biau pa­ruoš­ti ir pa­tvir­tin­ti aiš­kius žemės ūkio ir mais­to pra­monės hi­gie­nos stan­dar­tus, ku­rie pa­dėtų su­val­dy­ti CO­VID-19 ri­zi­kas ir už­tik­rintų ne­pert­rau­kiamą ga­mybą.
Vals­ty­binė mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­ba (VMVT) pa­teikė re­ko­men­da­ci­jas mais­to tvar­ky­mo, pa­šarų įmonėms, ve­te­ri­na­ri­nių pa­slaugų teikė­jams ir vi­suo­me­nei dėl vi­ru­so pro­fi­lak­ti­kos bei kont­rolės prie­mo­nių ūkiuo­se. Tad rei­ka­la­vi­mai pa­va­sarį su­griež­tin­ti tiek pie­no su­pir­ki­mo su­bjek­tams, tiek ūki­nių gyvūnų lai­ky­to­jams.
Kaip tei­gia VMVT, šiuo me­tu nėra jo­kių duo­menų, kad vi­ru­sas galėtų plis­ti ar būtų per­duo­da­mas per maistą. Tad nėra pa­grin­do nuo­gąstau­ti, kad už­sikrė­tus dar­bi­nin­kui pro­duk­ci­ja iš ūki­nin­ko ne­bus ima­ma.
Pa­sak Plungės ra­jo­no sa­vi­val­dybės Žemės ūkio sky­riaus vedė­jos Ai­ri­dos Mot­vy­dienės, at­skirų re­ko­men­da­cijų, kaip ūki­nin­kai galėtų už­tik­rin­ti ne­pert­rau­kiamą ga­mybą su­si­rgus vi­siems ūkio dar­bi­nin­kams, nėra. Tą pa­tį pa­tvir­ti­no ir VMVT Tel­šių de­par­ta­men­to Plungės sky­riaus vedė­jas Al­vy­das Mont­vy­das.
„Ūki­nin­kas, kaip ir bet ku­ris vers­li­nin­kas, jau da­bar tu­ri nu­ma­ty­ti, kas su­si­rgus ir izo­lia­vus vi­sus dar­bi­nin­kus ar ūkio sa­vi­ninką lai­ki­nai pe­rimtų dar­bus. Nie­kas jam dar­bi­ninkų neat­veš. Bet ko­kiu at­ve­ju jis pa­ts turės ieš­ko­ti išei­ties“, – teigė A. Mont­vy­das.
Kas pa­gelbės kri­ti­niu mo­men­tu?
„Že­mai­čio“ kal­bin­tas Lie­tu­vos ūki­ninkų sąjun­gos (LŪS) Plungės sky­riaus pir­mi­nin­kas Ma­ri­jus Kak­tys pa­tvir­ti­no, kad vi­ru­so šmėkla neap­lenkė jau ir ūki­ninkų. „Daug in­for­ma­ci­jos ne­tu­riu, todėl drąsiai ko­men­tuo­ti ne­ga­liu. Ži­nau ke­letą ūki­ninkų, ku­rie šį vi­rusą jau įveikė. Ge­rai, kad neuž­sikrėtė dar­bi­nin­kai ir ūki­nin­kams ne­te­ko su­kti gal­vos, kas pa­gelbės ūky­je. Ne­ži­nia, kaip bus, jei ūkiuo­se pra­si­dės ma­si­niai už­sikrė­ti­mai“, – kalbė­jo M. Kak­tys.
Pir­mi­nin­kas paat­vi­ra­vo, kad vie­nokį ar ki­tokį at­sar­ginį planą tu­ri vi­si stam­bie­ji ūki­nin­kai. Bet su­sku­bo pri­dur­ti, jog vi­ru­sas la­bai klas­tin­gas ir plin­ta grei­tai. Juk ga­li nu­tik­ti ir taip, kad nors ir lai­kan­tis griežtų rei­ka­la­vimų, už­sikrės­ti vie­nu me­tu ga­li vi­si ūky­je dir­ban­tys as­me­nys.
O ką da­ry­ti, jei tuo pa­čiu me­tu su­si­rgs ir nu­ma­ty­to­ji gelbė­ji­mo­si ko­man­da? Tad il­gai ir kruopš­čiai dėlio­tas at­sar­gi­nis pla­nas ga­li žlug­ti. Kas ta­da pa­gelbės? Juk žmo­gaus iš gatvės ne­paim­si, karvę melž­ti rei­kia mokė­ti. Šį, kaip ir bet kurį kitą darbą, rei­kia at­lik­ti nuo­sek­liai ir ko­ky­biš­kai.
Anot M. Kak­čio, apie tai dis­ku­tuo­ta ir LŪS pre­zi­diu­mo po­sėdy­je. Svars­ty­ta šį klau­simą pa­teik­ti nau­ja­jam žemės ūkio mi­nist­rui. Ūki­nin­kai svars­to, kad būtų ge­rai, jei ra­jo­ne būtų su­komp­lek­tuo­ta bent vie­na ko­man­da, ku­ri kri­ti­niu mo­men­tu pa­gelbėtų ūky­je.
Ta­čiau daug vil­čių, kad pa­vyks tai įgy­ven­din­ti, ne­de­da­ma. Tik­riau­siai, kaip vi­sad, at­si­ras svar­bes­nių pro­blemų ir šis klau­si­mas bus nu­stum­tas į šalį.
Vis­gi ūki­nin­kai ne­sle­pia ap­mau­do, kad žemės ūkis ta­pa­ti­na­mas su bet ko­kiu ki­tu vers­lu. Juk įmonę ga­li­ma už­da­ry­ti, dar­buo­to­jams pa­skelb­ti pra­sto­vas ar iš­leis­ti ato­stogų, o karvėms ar kiaulėms ne­pa­sa­ky­si: „Ne­py­kit, ke­tu­rio­li­ka dienų nea­tei­siu, nes su­si­rgau“.