Naujausios
Kultūra ar praraja?
Įžengėme į trečią atkurtos Lietuvos Respublikos dešimtmetį, tačiau valstybės brandoje nematyti aiškios valstybės raidos prioritetų. Nors esame NATO ir Europos Sąjungos nariai, Lietuvą palieka šimtai tūkstančių žmonių, kurie nebemato savo ateities Tėvynėje. Bandymai tai paaiškinti vien ekonominiais sunkumais, neatlaiko kritikos. Stebimės estų sėkme, pastebime, jog Latvija ima stumti Lietuvą į „Baltijos tigrų“ autsaiderio poziciją.
Ieškodamas atsakymo mūsų gyvenimo kasdienybėje ir artimiausių kaimynų patirtyje, randu vieną labai ryškų skirtumą, kurio įtaka gali lemti valstybių raidos sėkmę. Latvijoje ir Estijoje svarbiausiu valstybiniu prioritetu, įrašytu pirmuoju numeriu, laikoma kultūra, net krizės metu kultūrai ten nebuvo sumažintas finansavimas, pagal BVP dalį, skirtą kultūrai, šios valstybės mus žymiai lenkia (Estijoje valstybės biudžeto lėšos kultūrai sudaro 1,2 proc. BVP, Latvijoje 1,1 proc., kai tuo tarpu Lietuvoje tik 0,6 proc. BVP).
Lietuvos kūrėjai paversti buhalteriais, kultūros darbuotojų atlyginimai mažiausi valstybiniame sektoriuje – vidutinis kultūros centruose dirbančio specialisto atlyginimas siekia tik 1288 litus, investicijos į kultūros objektus dažniausiai virsta amžiaus statybomis, ar normalu, kad Valstybės investicijų programoje visiems kultūros objektams skiriama tik 19 mln. Lt., kai Valstybės investicijų programoje 2014 metams investicijoms numatyta skirti 5 mlrd.184 mln. Lt.
Matome daug kultūros objektų, kurių renovacijai panaudotos Europos Sąjungos lėšos, tačiau tokių objektų salėse riogso nenusakomo senumo kėdės, nėra normalaus apšvietimo, garso įrangos, nėra to, kam turi būti naudojamos nacionalinio biudžeto lėšos. Gerai nors tai, kad kai kur renovuojami ir tualetai, nes posakis- teatras prasideda nuo rūbinės, šiais laikais galėtų būti praplėstas- ir tualetų. Mes, vyresnioji karta, esame matę visko, bet vaikas, jaunas žmogus pamatęs sovietinių laikų tualetus pradeda galvoti, jog mūsų tautos kultūra neverta pagarbos. Suprantu, jog koks biurokratas man atšautų- džiaukitės, jog šildome, o tualetai- prabangos dalykas. Beliktų atkirsti, jog vienos ministerijos euro remonto pinigų suma tokia, kurios užtektų sutvarkyti nemažai Lietuvos kultūros įstaigų.
Žinoma, be žmogaus nereikalingos jokios salės. Lietuvoje turime tūkstančius nuostabių, kūrybingų, atsidavusių kultūros darbuotojų, kurių rūpestis yra svarbiausia valstybės funkcija t.y. išsaugoti ir puoselėti tautos kultūrą, meną, tradicijas. Kadangi mūsų valdžiai kultūra nėra prioritetas, tai ir požiūris atitinkamas. Jei kažkam mažinamos lėšos – pirmiausia kultūrai, jei mažinami etatai – pirmiausia kultūros darbuotojams, jei kažką optimizuoti ar uždaryti – pirmoje vietoje – mokyklos, bibliotekos, bei kitos kultūros ir švietimo įstaigos. Kultūros, meno žmonės yra saviti, atsidavę menui visa širdimi, bet santūrūs, kantrūs, išlaikyti – protestuos paskutiniai. Valdžia nesuvokia, arba sąmoningai ignoruoja faktą, jog atsirado nauja protesto forma – emigracija. Kultūros ministras viešai mušėsi į krūtinę, jog bus didinami atlyginimai kultūros darbuotojams, 2014 metų valstybės biudžete tam surandant 49 milijonus litų, kad kasmet didinant po du bazinius dydžius(244 Lt), kultūros darbuotojų atlyginimas būtų bent jau šiek tiek padidintas, deja 2014 metų Valstybės biudžeto projekte tam lėšų nenumatyta. Šis sprendimas dabar yra Seimo narių rankose. Štai valdininkų atlyginimų atstatymui atrasta virš 200 milijonų litų. Valdžios vyrai nuleidę galvas tautai aiškina, jog tokia Konstitucinio teismo valia, tada kyla logiškas klausymas, o kompensacijos dirbantiems pensininkams už sumažintas pensijas nebuvo Konstitucinio teismo valia? Deja, mūsų šalyje Valia – valdžios prioritetams. Taigi, ar ne todėl valdžia abejingai stebi tautos emigracijos tragediją, ar ne todėl visiškai abejinga kultūrai? Gal todėl, jog šalį pirmiausiai palieka tie, kurie nebetiki valdžia, o kultūros ir meno žmonių tarpe labai daug aukštos erudicijos, pilietiškų asmenybių, nebegalinčių ir nebenorinčių tylėti matant valstybės degradavimo procesą. Valdžia investuoja į valdininkus, kurie jai aklai tarnauja, juolab valdininkija nepertraukiamais partiniais saitais susijusi su ta pačia valdžia. Jūsų ekscelencija Prezidente, Premjere, Ministrai, Seimo nariai, pranešu jums liūdną žinią – Lietuvos gyventojai aplenkė Rusijos gyventojus pagal suvartojamo alkoholio kiekį vienam statistiniam gyventojui. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, absoliutaus alkoholio suvartojimas, tenkantis vienam Lietuvos gyventojui, 2003-2012 išaugo nuo 9,2 iki 11,9 litro. Lietuva yra šešta tarp daugiausiai alkoholio suvartojančių šalių ir turi vieną iš labiausiai išvystytų mažmeninės prekybos alkoholiu tinklų Europoje – viena mažmeninės prekybos alkoholiu licencija tenka 180 gyventojų.
Jei mano brolis, Mindaugas Karbauskis, nebūtų Maskvos Majakovskio teatro meno vadovas, režisierius, dirbęs geriausiuose Maskvos teatruose, tai galėčiau manyti, jog pastaraisiais metais trisdešimčia procentų sumažėjęs alkoholio vartojimas Rusijoje, tėra statistinis melas, bet dabar iš pirmų lupų žinau, jog kultūra Rusijoje yra prioritetinė sritis, kuriai skiriamos milžiniškos lėšos ir dėmesys.
Man, kaip ir daugumai Lietuvos patriotų, daug kas nepatinka Rusijos politikoje, bet Lietuvos menininkai sutiks, jog dėmesys kultūrai Lietuvoje apgailėtinas lyginant su Rusija.
Gaila, kad tokie žmonės, kaip šviesios atminties poetas, akademikas Justinas Marcinkevičius, poetas Marcelijus Martinaitis nepaėmė valstybės vairo į savo rankas, gal dabar ne mes, o estai su pavydu žiūrėtų į mus.
Dar ne vėlu atsisukti veidu į kultūrą, padovanoti tautai viltį, jog Europos tautų katile išliksime garbingais, savitais, sėkmingais baltais, kurie yra ir turi likti Europos deimantu, o ne provincija su smirdinčiais tualetais.
Ramūnas Karbauskis
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas
