Kur vasarą dingsta karštas vanduo?

Grūdin­tis ar vaikš­čio­ti ne­si­prau­sus?

A. Ju­cio gatvė­je gy­ve­nan­ti Da­nutė „Že­mai­čiui“ pa­sa­ko­jo, kad to­kie pe­rio­dai, kai dau­gia­bu­čių gy­ven­to­jai sa­vai­tei ar net il­giau pa­lie­ka­mi be karš­to van­dens, jai su­ke­lia tik­rai daug ne­pa­to­gumų.

„Vi­sa­da lyg ty­čia su­tam­pa, kad van­duo at­jun­gia­mas ta­da, kai jo la­biau­siai rei­kia. Va­sarą be­veik kas­dien va­žiuo­ju į sodą dar­buo­tis, o va­ka­re grįžu­si sva­jo­ju – grei­čiau kris­ti į karštą vo­nią nu­si­praus­ti. Kar­tu gy­ve­na ir ma­no li­go­ta ma­ma, ją rei­kia per dieną ke­letą kartų nu­praus­ti ir per­reng­ti. Ma­žas ma­lo­nu­mas šva­rin­tis „bliū­de­liuo­se“ – kaip se­novėj, – dėstė Da­nutė. – Ir jo­kio pra­ne­ši­mo ne­gau­nu, ka­da tiks­liai bus at­jung­tas karš­tas van­duo. In­ter­ne­to ne­tu­riu, o ir iš­ma­nio­sios tech­no­lo­gi­jos – ne man, am­žius jau ne tas.“

Daug keb­lumų už­su­kus karštą van­denį pa­sa­ko­jo pa­ti­rian­ti ir plun­giškė Kris­ti­na, au­gi­nan­ti tris ma­ža­me­čius vai­kus. Va­sarą šei­ma sten­gia­si dau­giau lai­ko pra­leis­ti lau­ke, tad vai­kai na­mo grįžta pur­vi­ni ir su­pra­kai­tavę. „La­bai pa­vargs­tu, kol visą šei­myną ry­te ir va­ka­re iš­mau­dau“, – pik­ti­no­si mo­te­ris ir pri­dūrė kas­met su bai­me lau­kian­ti to mo­men­to, kai bus už­suk­tas karš­tas van­duo.

Pa­sak jos, šil­dant van­denį ant vi­ryklės ten­ka ne tik fi­ziš­kai pa­varg­ti, bet ir išau­ga šei­mos iš­lai­dos du­joms bei van­de­niui, kurio ten­ka iš­pils­ty­ti did­žiu­lius kie­kiu.

O štai V. Ma­čer­nio gatvė­je gy­ve­nan­tis Ro­ber­tas, prie­šin­gai nei minė­tos dvi pa­šne­kovės, kalbė­jo dėl to ne­ma­tan­tis jo­kios pro­ble­mos. Jei­gu rei­kia – va­di­na­si, taip ir tu­ri būti. „Čia kaip su au­to­mo­bi­lio tech­ni­ne ap­žiū­ra. Atei­na lai­kas, ka­da pri­va­lo­me ją at­likt, kad va­žiuo­da­mi vi­du­ry ke­lio ne­su­byrė­tu­me ir ne­pa­da­ry­tu­me ava­ri­jos. Su vamz­dynų pa­tik­ra, ma­nau, ir­gi taip pat. Ge­riau va­sa­ros me­tu ke­letą dienų pa­būti be karš­to van­dens – tik­rai dėl to ne­nu­mir­sim, ne­gu žiemą, spaud­žiant šal­tu­kui, sėdėti ap­skri­tai be šil­dy­mo“, – įsi­ti­kinęs plun­giš­kis.


Lai­ku ne­pa­sirū­pi­nus lau­kia di­delės bėdos

Ar tik­rai neiš­ven­gia­mai dau­gia­bu­čių gy­ven­to­jus būti­na pa­lik­ti be karš­to van­dens, „Že­mai­tis“ tei­ra­vo­si Plungės ši­lu­mos tinklų ge­ne­ra­linės di­rek­torės Mar­ga­ri­tos Cha­ri­to­no­vos.

Ji paaiš­ki­no, jog karštą van­denį ku­riam lai­kui būti­na už­suk­ti, kad at­lie­kant hid­rau­li­nius ban­dy­mus būtų ga­li­ma pa­tik­rin­ti ši­lu­mos trasų stip­rumą ir san­da­rumą. Tai esą yra be­ne pa­ti­ki­miau­sias būdas su­ma­žin­ti ava­rijų ri­ziką žiemą. Jei­gu ava­rinė si­tua­ci­ja iš­tiktų šal­tuo­ju metų lai­ku, tektų ku­riam lai­kui nu­trauk­ti ši­lu­mos tie­kimą, o tai su­keltų kur kas dau­giau bėdų nei trum­pa­lai­kis – pen­kių dienų – karš­to van­dens ne­bu­vi­mas va­sa­ros me­tu.

M. Cha­ri­to­no­vos tei­gi­mu, hid­rau­li­nių ban­dymų me­tu vamz­dy­nuo­se lai­ki­nai ko­ne dvi­gu­bai pa­di­di­na­mas slėgis. Tam būti­na at­jung­ti tik­ri­namą vamz­dyną nuo ši­lu­mos tinklų, todėl gy­ven­to­jams lai­ki­nai nu­trau­kia­mas karš­to van­dens tie­ki­mas.

„Nu­sis­kun­dimų yra daug ir mes tai pui­kiai su­pran­ta­me, tie­siog tech­niš­kai ne­įma­no­ma ki­taip to pa­da­ry­ti“, – tei­gia Plungės ši­lu­mos tinklų va­dovė.

O ku­riam lai­kui gy­ven­to­jai šią va­sarą liks be karš­to van­dens? Pa­sak M. Cha­ri­to­no­vos, tai pri­klau­sys nuo su­si­da­riu­sios si­tua­ci­jos, bet il­giau pen­kių dienų pa­tik­ra esą neužt­ruks.

Plungė­je šie me­tai bus išs­kir­ti­niai tuo, kad vie­nu me­tu karš­tas van­duo  bus at­jung­tas vi­sam mies­tui. Tą pa­da­ry­ti pla­nuo­ja­ma lie­pos 18–22 die­no­mis, bet tiks­lesnė in­for­ma­ci­ja bus pa­skelb­ta Plungės ši­lu­mos tinklų in­ter­ne­to sve­tainė­je.


Rie­ta­vas ža­da būti lanks­tus gy­ven­to­jams

Pa­si­tei­ra­vus Rie­ta­vo ko­mu­na­li­nio ūkio ši­lu­mos pa­da­li­nio va­do­vo Al­gio An­ta­na­vi­čiaus, kaip su šia pro­ble­ma tvar­ko­ma­si Rie­ta­ve, te­ko iš­girs­ti to­kias pa­čias – nie­ko ge­ro ne­ža­dan­čias – nau­jie­nas. Be karš­to van­dens kurį laiką liks ir rie­ta­viš­kiai. Tiks­lios da­tos pa­da­li­nio va­do­vas įvar­din­ti kol kas ne­galė­jo, bet ži­no­ma, jog tai bus rugpjūtį. Šis mėnuo pa­si­rink­tas at­si­žvel­giant į tai, kad dau­gu­ma vaikų ne­be­lan­kys dar­že­lio, o ir mo­kyk­lo­je bus ato­stogų me­tas.

„Prie visų pri­si­de­rin­ti, ži­no­ma, ne­pa­vyks, bet mums la­bai svar­bu, kad kuo ma­žiau žmo­nių pa­tirtų ne­pa­to­gu­mus ir stresą dėl neiš­ven­gia­mo trasų pa­tik­ri­ni­mo, – tvir­ti­no A. An­ta­na­vi­čius. – Kiek dienų vyks dar­bai, sun­ku įvar­din­ti, tai pri­klau­so nuo su­si­da­riu­sios si­tua­ci­jos ir ge­dimų po­būdžio. Mak­si­ma­lus lai­ko ter­mi­nas – iki 10 dienų, o gal ir kiek trum­piau. Jei­gu bus ras­tas ge­di­mas, to na­mo gy­ven­to­jai turės ap­si­šar­vuo­ti kant­ry­be ir iškęs­ti il­giau truk­sian­čius ne­pa­to­gu­mus.“


Už­si­li­ku­sios so­viet­me­čio šmėklos

„Di­des­niuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se vi­sas vamz­dynų tink­las hid­rau­liš­kai ban­do­mas at­ski­ro­mis zo­no­mis, kad kuo ma­žiau var­to­tojų ir trum­piau liktų be karš­to van­dens, o re­mon­tai būtų grei­tai už­bai­gia­mi. Jei­gu po ban­dy­mo, ku­ris su pa­si­ruo­ši­mais trun­ka apie par­ą lai­ko, paaiškė­ja, kad ply­šimų nėra, tai pa­statų pri­jun­gi­mas ga­li būti pra­de­da­mas ne­del­siant, o tai at­lie­ka pa­statų vi­daus sis­te­mas pri­žiū­rin­tys as­me­nys ar įmonės. Tuo­met karš­to van­dens tie­ki­mo at­sta­ty­mas pri­klau­so nuo jų spar­taus dar­bo“, – bendrą si­tua­ciją ša­ly­je „Že­mai­čiui“ ko­men­ta­vo Lie­tu­vos ši­lu­mos tiekėjų aso­cia­ci­jos vy­riau­sio­ji spe­cia­listė Ra­munė Gurk­lienė.

Pa­sak jos, kai kurios ši­lu­mos tie­ki­mo įmonės, re­no­vuo­da­mos vamz­dynų sis­te­mas, įdiegė įvai­rias tech­ni­nes ir or­ga­ni­za­ci­nes prie­mo­nes, ku­rios su­trum­pi­na hid­rau­li­nių ban­dymų ir re­montų trukmę. Pa­vyzd­žiui, įdieg­tos grei­to pra­tekė­jimų vie­tos nu­sta­ty­mo diag­nos­tinės prie­monės, nau­do­ja­mos mo­bi­lio­sios ka­ti­linės, ku­rios re­mon­to me­tu leid­žia ši­lu­ma ap­rūpin­ti at­ski­rus var­to­to­jus. Vi­sa tai pa­de­da karš­to van­dens at­jun­gi­mo trukmę nuo anks­čiau įprastų ke­lių sa­vai­čių su­trum­pin­ti iki ke­lių par­ų.

Bet yra ir ki­ta me­da­lio pusė. Lie­tu­vo­je vis dar ga­lio­ja vals­ty­bi­nis cent­ra­li­zuo­to ši­lu­mos tie­ki­mo sek­to­riaus re­gu­lia­vi­mas, o tai reiš­kia, kad be­veik vi­sas įren­gi­nių pro­jek­ta­vi­mo, mon­ta­vi­mo, eksp­loa­ta­vi­mo ir ap­tar­na­vi­mo pro­cedū­ras bei sąly­gas ban­do­ma ap­ra­šy­ti įvai­riais teisės ak­tais, tvar­ko­mis, ap­ra­šais ir pa­na­šiai. Be to, sis­temų mo­der­ni­za­vi­mas kai­nuo­ja, ir šie kaš­tai nea­be­jo­ti­nai gu­la į sąskai­tas už ši­lumą bei karštą van­denį. Vis tik did­žio­ji da­lis gy­ven­tojų turbūt su­tiktų pri­mokė­ti už ra­mią va­sarą be trikd­žių ir stre­so.