Naujausios
Keisti sprendimai
Pasidairius po mūsų miestą tikrai galime išvysti tvarkomas ir naujai atgyjančias erdves su trykštančiais fontanais, spalvingais gėlynais, išpuoselėtomis vandens telkinių pakrantėmis ar poilsiui skirtomis vietomis.
Gaila, bet mieste dar netrūksta ir tokių vietų, į kurias mažiau traukia užsukti. Tiek vietiniams, tiek miesto svečiams akis bado duobėti keliai ir pėsčiųjų takai, nutriušę suoleliai ar išdaužyti žibintai, vakarais baugioje tamsoje skendintys skersgatviai.
Todėl natūralu, kad visi džiaugiasi išvydę tvarkomą vieną ar kitą miesto dalį, naujam gyvenimui prikeliamas miesto erdves. O darbams pasibaigus visi skubame įvertinti, kas ir kaip padaryta, pasidžiaugti, o retkarčiais – ir pakritikuoti projektuotojų bei meistrų darbą.
„Save vadinu plungiškiu, nors gimiau ir užaugau Šiaulių rajone. Bet jau daug metų su šeima gyvename čia ir, rodos, pažįstu kiekvieną miesto kertelę. Išėjęs pasivaikščioti ar būtiniausių prekių įsigyti praeinu pro Lurdą, kitą sykį net stabteliu žvakelę uždegti. Bet akis bado tie nauji ir gražūs laiptai, vedantys į užžėlusią Plungės jūros pakrantę. Svarstau, ar aš kažko nesuprantu, ar valdžia tiek turi atliekamų pinigų, kad nesugalvoja, kur dėti, todėl sumanė tokiu būdu į šabakštynus sukišti“, – stebėjosi skaitytojas.
Vienuolių Kapucinų įtaka
Po pokalbio su Pranu nuvykome ir patys pasižiūrėti, kur tie laiptai veda. Tenka sutikti, kad sumanymas juos įrengti – išties keistokas, nes laiptais palipęs žemyn atsiduri meldais ir kitais žolynais sužėlusioje Plungės jūros pakrantėje. Kad pasiektum vandenį, turėtum brautis per tą sąžalyną gal dešimt ar daugiau metrų. Tad sunku suprasti, kam reikėjo tų laiptų būtent šitoj vietoj ir ar buvo verta jiems išlaidauti, nes akivaizdu, kad jie ne vieną ir ne du tūkstančius eurų kainavo.
Apie šį sumanymą teiravomės Plungės rajono savivaldybės paveldosaugininko Gintaro Ramono. Jo klausėme, kokia šių laiptų tikroji paskirtis.
„Plungės Lurdo laiptai atsirado apie 1935-us metus, kai vienuoliai kapucinai tvarkė aplinką. Šie laiptai vedė į apačioje esančią poilsio zoną su gėlynais bei suoleliais ir suteikė Lurdui didesnę reprezentacinę vertę. O 1961-aisiais užtvenkus Babrungo upę ir suformavus Plungės jūrą, tie laiptai liko nebenaudojami“, – pasakojo G. Ramonas ir pridūrė nežinantis, kam reikėjo šitoj vietoj įrengti naujus laiptus. Paveldosaugininkas svarstė, gal tokiu būdu norėta kuo tiksliau atkurti istorinę šios vietos išvaizdą, o gal turima mintyse ateity išvalyti šią Plungės jūros pakrantę ir įrengti joje poilsio kampelį, koks čia buvo tarpukariu.
Savo prisiminimais, susijusiais su šia teritorija, pasidalino buvęs mokytojas ir istorikas Bronislovas Pocius. Jis papasakojo, kad 1936–1939 metais Plungės Lurde, esančiame vos 200 metrų nuo Plungės miesto senųjų kapinių, kapucinų vienuoliai čia rengė ligonių kongresus su pamaldomis.
Pasak istoriko, į šiuos kongresus susirinkdavo tiek daug žmonių, kad minia nusidriekdavo iki pat tilto, kuris anuomet dar buvo medinis. Virš Lurdo grotos tarpukario metais stovėjo nedidelė Kapucinų bažnyčia. Sovietmečiu ši bažnytėlė buvo išniekinta – joje įkurta sporto salė. Ši vėliau sudegė, o Lurdas buvo uždarytas.
B. Pocius pasakojo ir pats šioje sporto salėje kadaise žaisdavęs krepšinį bei futbolą. O minimi laiptai, pasak jo, tada neturėjo jokios kitos paskirties ar reikšmės, tik nusileisti prie Babrungo upės, kuri buvo gerokai seklesnė.
Ar pakrantė skirta poniutėms?
Iš vietinių gyventojų teko girdėti pasakojimų, kad šiais laiptais poniutės, pasidabinusios gražiomis suknelėmis ir prisidengusios galvas skrybėlaitėmis, nusileisdavo prie upės ir susėdusios į valteles plaukiodavo. Ar yra nors lašas tame tiesos, teiravomės B. Pociaus.
„Tuo laikmečiu jokių pasidabinusių ponių Plungėje jau nebebuvo. Kada grafai Oginskiai mirė, prasidėjo sunkūs laikai – karas. Kas iš pasiturinčiųjų įstengė, pabėgo į Lenkiją, tad aš laikausi tvirtos nuomonės, kad šie laiptai turėjo vienintelę paskirtį – nusileisti prie upės“, – kalbėjo istorikas.