Menininko skulptūra sutvarkyta, kada ateis metas skvereliui?

Pats me­tas pra­dėti judė­ti

Ką būtų ga­li­ma pa­da­ry­ti, kad ši vie­ta trauktų už­suk­ti ir pri­sėdus ant suo­le­lio pa­si­grožė­ti išs­kir­ti­nio sti­liaus me­no kūri­niu bei tuo pa­čiu pri­si­min­ti jo au­to­rių, kalbė­ta per ne­se­niai vy­kusį Švie­ti­mo, kultū­ros ir spor­to ko­mi­te­to po­sėdį.

Pir­miau­sia pa­si­džiaug­ta, jog pa­ga­liau bu­vo per­da­žy­ta tiek metų ap­leis­ta bu­vu­si dai­li­nin­ko skulptū­ra, sten­gian­tis at­kur­ti anks­čiau bu­vu­sias spal­vas. Tuo pa­si­rūpi­no mies­to se­niū­ni­ja. Jos pa­stan­go­mis ap­tvar­ky­tas ir skve­re­lis, ja­me pa­so­din­ta gėlių.

Ar­chi­tektū­ros ir te­ri­to­rijų pla­na­vi­mo sky­riaus vyr. spe­cia­lis­tas Gin­ta­ras Ra­mo­nas kalbė­jo, kad jei yra min­čių la­biau iš­puo­selė­ti skverą, kad plun­giš­kiai ir mies­to sve­čiai norėtų į jį atei­ti, o ne nu­si­gręžtų ei­da­mi pro šalį, tai da­bar pa­ts lai­kas pra­dėti kažką da­ry­ti. Mat kaip tik ne per se­niau­siai baig­ti jun­gia­mo­sios ši­lu­mos tra­sos tie­si­mo dar­bai, dėl ku­rių bu­vo „išar­tas“ ir skve­ras. Šian­dien ja­me jau ža­liuo­ja žolė, žy­di gėlės, ta­čiau no­rint pa­keis­ti skve­ro veidą iš esmės, rei­kia gal­vo­ti apie šios vie­tos pla­na­vimą ir pro­jek­ta­vimą.

Tie­sa, spe­cia­lis­tas pa­si­džiaugė, kad kitą­met į skverą ves at­nau­jin­ti ta­kai. Tuo ne­va žadė­jo pa­si­rūpin­ti se­niū­ni­ja.


„Neuž­ten­ka nu­pjau­ti žolę“

Kad jau da­bar būti­na im­tis kaž­ko­kių darbų, jog atei­ty­je skve­re­lis at­si­skleistų nau­jo­mis spal­vo­mis, su­ti­ko ir Sa­vi­val­dybės ta­ry­bos bei Švie­ti­mo, kultū­ros ir spor­to ko­mi­te­to narė Jo­lan­ta Skur­daus­kienė. Po­li­tikė ti­ki­no, jog anks­čiau ta vie­ta iš­ties ne­kaip at­rodė. Esą ne­sut­var­ky­tas skve­re­lis ir lai­ko stip­riai pa­veik­ta skulptū­ra badė vi­siems akis, todėl džiu­gu, jog pa­si­rūpin­ta bent J. Bag­do­no do­va­na Plun­gei. „Lie­ka tikė­tis, kad atei­ty­je ir skve­re­lis bus su­tvar­ky­tas bei tar­naus žmo­nių poil­siui. Juk to­kia ir yra skverų pa­skir­tis“, – sakė Ta­ry­bos narė.

Skve­ro es­mi­nio su­tvar­ky­mo ini­cia­tyvą pa­laikė ir ki­tas ko­mi­te­to na­rys Aud­rius Mi­siū­nas, siūlęs ap­svars­ty­ti ga­li­mybę skverą įtrauk­ti į tvar­ky­tinų mies­to stra­te­gi­nių ob­jektų sąrašą, ieš­ko­ti rim­tes­nių fi­nan­sa­vi­mo šal­ti­nių, kad ta vie­ta keistų­si iš pa­grindų. „Neuž­ten­ka žolės nu­pjo­vi­mo ir kaž­ko­kio pa­grėbsty­mo“, – aiš­ki­no po­li­ti­kas ir ti­ki­no, kad žmo­gus, ku­rio at­mi­nimą me­na skve­ras ir ja­me esan­tis me­no kūri­nys, yra ver­ti di­desnės pa­gar­bos ir ati­tin­ka­mo dėme­sio.

A. Mi­siū­nas už­si­minė ir apie ga­li­mybę pa­gal­bon pa­si­telk­ti vie­tos vers­li­nin­kus, ypač tuos, ku­rie įsikūrę ne­to­li. Jo įsi­ti­ki­ni­mu, jie su ma­lo­nu­mu pri­si­dėtų prie gra­žios idė­jos įgy­ven­di­ni­mo pi­ni­gais ar dar­bais, juk vers­lui itin ak­tua­lu, kad ša­lia esan­ti ap­lin­ka būtų su­tvar­ky­ta ir pa­trauk­li.


Ver­tas ati­tin­ka­mos pa­gar­bos

O kad J. Bag­do­nas yra nu­si­pelnęs dėme­sio ir pa­gar­bos, abe­jo­nių nie­kam ne­ky­la. Ir ne dėl to, jog pla­čiai ži­no­mas dai­li­nin­kas gimė ne­to­li Plungės, Antrųjų Vy­dei­kių kai­me, bet dėl jo sva­rių darbų gim­ta­ja­me kra­šte, už ku­riuos jam net bu­vo su­teik­tas Plungės garbės pi­lie­čio var­das.

Net gy­ven­da­mas emig­ra­ci­jo­je JAV J. Bag­do­nas dėjo daug pa­stangų, jog Sta­ty­bos tech­ni­ku­mo tuo me­tu val­dy­tuo­se Ogins­kių rūmuo­se būtų įkur­tas Že­mai­čių dailės mu­zie­jus. „Jam mu­zie­jus bu­vo šven­tovė, ant­rie­ji na­mai, nes pa­li­ko čia di­delę dalį sa­vo kūry­bos“, – ne sykį yra sakę dai­li­ninką pa­ži­noję plun­giš­kiai.

Ypa­tin­ga jam bu­vo vi­sa Plungė. Ne vel­tui iš­maišęs pa­saulį, ra­mybę ra­do būtent čia, gim­ta­ja­me kraš­te. Vi­sam lai­kui grįžti į tėvynę me­ni­nin­kas nu­tarė 1999-ai­siais. Nu­leidęs spar­nus Lie­tu­vo­je, jis įsikūrė ne kur ki­tur, o Plungė­je. Ir vėliau pri­si­pa­ži­no, kad tai bu­vo vie­nas ge­riau­sių spren­dimų jo gy­ve­ni­me, nes nie­kur taip ge­rai ne­si­jautė kaip Plungė­je sa­vo gy­ve­ni­mo saulė­ly­dy­je.