Naujausios
„Negalime pamiršti savo šaknų“
Susitikime su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, kilusiu iš Šiaulių krašto, išskirtinio talento menininku Vitalijumi Mazūru pristigo kėdžių. Apskrities P. Višinskio viešosios bibliotekos salė buvo sausakimša. Scenografas, tapytojas, lėlininkas ir režisierius V. Mazūras pripažino: „Galvojau, ateis 3–5 žmonės. Lėlių teatras įdomus vaikams, suaugusieji gi neturi laiko.“
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Ant krosnies nesiruošia
V. Mazūras kilęs iš Šiaulaičių kaimo (Radviliškio rajonas). Į susitikimą jis atvyko kartu su žmona aktore Nijole Bižanaite-Mazūriene.
Menininkas apie gyvenimą ir kūrybą kalbėjo rodydamas filmo su Vilniaus „Lėlės“ teatre pastatytų garsiųjų savo spektaklių ištraukomis – iš Marcelijaus Martinaičio „Žemės dukros“, „Privačios valdos“ (pagal M. Martinaičio "Avinėlio teismą“), Sigito Gedos „Raudonligės“.
Iš spektaklių, kurie vaikiškam lėlių teatrui atvėrė visiškai kitokią plotmę ir aplinką – lėlių teatrą suaugusiems. Ne švelnutį ir ne nuglaistytą – rodantį ir juodžiausias gyvenimo puses.
V. Mazūras laikomas lėlių teatro reformatoriumi. Su šiuo režisieriumi „Lėlės“ teatras išgyveno savo triumfą.
Dirbo jis visuose Lietuvos teatruose, išskyrus Operos ir baleto. Prie daugybės pastatymų yra pridėjęs ranką kaip scenografas, dailininkas ar režisierius. Šiaulių dramos teatre – taip pat. Čia sutiko ir savo žmoną Nijolę Bižanaitę.
„Jau galėčiau gulėti ant krosnies, bet krosnies neturiu, – juokavo svečias. – Iš teatro neįmanoma išeiti. Aš pasveikstu atėjęs į teatrą: išsibaru, mokau kitus ir mane moko.“
Nuo vaikystės užgimęs teatrui
Mintimis V. Mazūras pasidalijo ir su „Šiaulių kraštu“.
– Kaip atradote teatrą?
– Manyje teatras nuo vaikystės užgimęs. Būdamas vaikas po paklode su „batareika“ pasišviesdamas ant stiklo nupieštas figūras rodydavau broliams. Nuvaro mus tėvai miegoti, o mes žiūrime „kiną“.
Iš gausios šeimos esu kilęs – septyni broliai ir sesuo Elenytė, aš pats vyriausias. Ačiū Dievui, dar visi gyvi. Šiaulėnų vidurinę mokyklą lankiau. Suskaičiavau, kad į ją eidamas apėjau Žemės rutulį. Pėsčias – po 7 kilometrus iki mokyklos ir tiek pat atgal.
Niekieno nemokomas pradėjau drožinėti. Tas amatas man pravertė: viską moku savo rankomis padaryti. Jis ir atvedė į lėlių teatrą.
Dailės instituto ketvirtame kurse buvau, kai pasikvietė mane Balys Lukošius, lėlių teatro patriarchas. Į valytojo etatą, bet valytoju nedirbau – dirbau butaforininku, vėliau – aktoriumi.
Aš nebaigiau jokios teatro mokyklos. O tai, ką davė Dailės institutas – išmušiau iš savęs. Tada reikėjo laikytis „linijos“. Siekta, kad užmirštume savo šaknis.
Kažkada, kai reikėjo Šiaulėnų mokykloje atpasakoti J. Biliūno apsakymą „Kliudžiau“, mokytoja paragino: „Kalbėk savo žodžiais.“ Tai visą gyvenimą ir kalbu savo žodžiais.
Iš savo studentų reikalauju laisvės kūryboje ir polėkio, kad nenumirtų. O yra jaunų žmonių jau „mirusių“.
Bėgama paviršiumi
– Koks yra šiandienis teatras?
– Teatras yra teatras – jis turi rodyti spektaklius. „Lėlės“ teatras turi daryti spektaklius vaikams.
Bet man rūpi, ir iš kur mes esame, kokios mūsų šaknys?
Žmonės to dabar nemėgsta – neįdomu. Simonas Daukantas – tai tik vaizdas ant šimto litų. Kuo jis nusipelnė lietuvių tautai – nerūpi. Bus kitaip – išlįs nacionalizmas.
Paskaitykite internete: ir Jonas Basanavičius – nacionalistas, ir Vincas Kudirka – nacionalistas. Rašo kas ką nori.
Statau spektaklį „Jūratė ir Kastautas“, autorė tiek gražių minčių parašė. Aktoriai nesupranta: „Kam mums to reikia?“ Tai nuėjome paviršutinišku keliu.
Bet mano tikslas buvo atskleisti, kodėl ne Kastytis, o Kastautas. Radau lietuviškame žodyne, jog tai – iš dviejų žodžių „kas“ ir „tauta“. Kas gimė? TAUTA. Bet įrodyti jaunam žmogui, kad tai poetiška, gražu – sunku.
Dabar teatras samdosi aktorius, susiorganizuoja projektą, krūvelę pinigų – padaro spektaklį. Po spektaklio visi išsilaiksto, ir teatras lieka it musę kandęs.
1972 metais Jugoslavijoje, Belgrade, stačiau spektaklį. Tada ten buvo panaši situacija – eina samdyti režisieriai, vienas tempia aktorius į savo pusę, kitas – į savo. Pas mus dabar tas pats.
Su tais studentais, su kuriais pastačiau „Privačią valdą“, dabar jau aktoriais, darau „Sprigtą“. Matau, kad per trejus metus jie viską pamiršo. Ir tai, ką mokėjo, ir kuo tikėjo, būdami studentais.
Jie nešioja dekoracijas, kai režisieriai ateina su savo aktoriais. Degraduoja kaip aktoriai ir juos sunku prikelti.
Kultūra – pavojuje
– Ar dažnai užsukate į savo gimtąjį kraštą?
– Atvažiuoju, čia yra artimųjų. Džiaugiuosi matydamas, kad žemės dirbamos, javai žaliuoja, puikios sodybos atsiradusios. Prieš 15 metų, kai važinėjau po Šiaulių kraštus, vaizdas buvo katastrofiškas: galvojau, kas čia kada ką padarys?
Bet padarė, vadinasi, yra žmonių, kurie dirba žemę, galvoja apie pelną – čia ateities Lietuva.
– Kaip vertinate kultūros situaciją?
– Kultūra šiandien yra didesniame pavojuje nei sovietiniais laikais. Tada atvirai sakė: „Mes gimėme nuo Spalio revoliucijos, o prieš tai nieko nėra.“
Vilniaus senamiestyje gyvenu, ten netgi rūsių nėra – viskas užversta žemėmis. Gyvename ant žemės, o apačioje esą nieko nėra. Bet ten juk visas pasaulis – visas senasis Vilnius, žydų kvartalai. Pats gyvenu, kur buvo getas. Bet mes viską turėjome užmiršti – mūsų ten nebuvo.
Marcelijus Martinaitis „Žemės dukroje“ rašo: „O kas mes buvome, kai mūsų nebuvo?“
Šį spektaklį rodėme Maskvoje, pilnoje 600 vietų salėje. Eglė ištiesusi ranką į publiką klausia: „Kur padėjote mano tėviškę su baltais beržais, su vartais atkeltais, su ryto saule?“
Rusai nesuprato mūsų kalbos, bet mes žinojome, kodėl to klausiame.
Šiandien į kultūrą ateina saldumynai, „makdonaldas“ ir sunku čia ką pakeisti.
Mes – bejėgiai. Pasižiūrėkite, vyksta lietuviško balso konkursas, o visi dainuoja angliškai. Sovietinais laikais dar lietuviškai dainuodavo.
– Manote, ir vėl siekiama, kad savo šaknis pamirštume?
– Yra dalis Lietuvos, kuri laikosi savo kultūros, savų šaknų. Aukšto lygio menininkai nepuola garbinti svetimų dalykų. Aišku, labai smagu išvažiuoti į užsienį parodyti savo parodą Amerikoje ar Prancūzijoje, bet jie ten neša savo produkciją.
„Lėlės“ teatrui aš ir dabar sakau: mums svarbu turėti savo teatrą, statyti savo spektaklius. O ne taip, kad kažkas atėjo, pastatė ir išėjo, liko tik muzikos įrašas ir tuščia vieta.
Lėlių teatras – pirmasis naujagimis, su kuriuo susipažindamas vaikas pradeda suprasti pasaulį: kokioje šalyje gimė, kokia kalba kalba, kaip mąsto.
Vaikui tai galime perteikti tik iš lietuviškų pasakų. Bet dabar jos nemadingos. Jono Biliūno apsakymais taip pat nestatomi spektakliai.
„Lėlės“ teatre statomos šiuolaikiškos pasakos ir kalama – dabar tokia pasaka.
Turtai užgožia mus, pinigai valdo, o tada iš biednystės buvo galima šaukti: „Kur padėjote mano tėviškę?!“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
MOKYTOJAS: Vitalijus Mazūras: „Iš savo studentų reikalauju laisvės kūryboje ir polėkio, kad nenumirtų, bet yra jaunų žmonių jau „mirusių“.
BENDRAMINČIAI: Lėlių teatro režisierius Vitalijus Mazūras ir jo žmona aktorė Nijolė Bižanaite-Mazūriene turi ir savo šeimos teatrą "Ikaras paršiukas".
ŽODIS: Nacionalinės kultūros premijos laureatas Vitalijus Mazūras savo kūryba ir žodžiais ragina mąstyti: „Lietuva yra amžinai trypiamoje vietoje, o jeigu mūsų neteisia svetimi, tai teisiame save patys.“