Nerimas dėl gandrų šeimynos

Gin­tarės KAR­MO­NIENĖS nuo­trau­ka
Anot Sruo­jos gatvės gy­ven­tojų, gand­ras po sa­vo po­ri­nin­ko žūties ne­be­pa­ky­la iš liz­do, mat sau­go jau­nik­lius
Tre­čia­die­nio rytą „Že­mai­tis“ su­laukė gandrų šei­my­na su­si­rūpi­nu­sios po­nios Ni­nos, šiuo me­tu ap­si­sto­ju­sios Var­ka­liuo­se, skam­bu­čio. „Per ne­se­niai pra­ūžu­sią vėtrą elekt­ra nu­trenkė gandrą. Da­bar be po­ros likęs ki­tas gand­ras dieną naktį neišsk­ren­da iš liz­do. Ma­tyt, jau­nik­lius bi­jo vie­nus pa­lik­ti. Ne­ži­nia, kuo jie vi­si min­ta, ar ap­skri­tai tu­ri ką į skrandį įmes­ti. O jei neiš­gy­vens?“ – ne­ri­ma­vo mo­te­ris.
Ji bei ki­ti šia gandrų šei­my­na su­si­rūpinę Var­ka­lių Sruo­jos gatvės gy­ven­to­jai, iki pa­skam­bi­nant į re­dak­ciją, pa­gal­bos bandė ieš­ko­ti ki­tur. „Skam­bi­no­me ir 112, ir at­ski­rai po­li­ci­jai – nie­ko. Gal su jūsų įsi­ki­ši­mu bus pa­gelbė­ta šiems bėdos iš­tik­tiems paukš­čiams“, – vylė­si Ni­na.


 

Bi­jo pa­lik­ti lizdą

„Že­mai­čio“ žur­na­lis­tai ne­nu­mo­jo ran­ka į šį pa­gal­bos šauksmą – nie­ko ne­laukę nu­vy­ko­me į Var­ka­lius pa­si­žiūrė­ti, kas ten iš tiesų nu­ti­ko ir ko­kia pa­gal­ba rei­ka­lin­ga gand­rui ir gand­riu­kams.
Mus pa­si­ti­ku­si Ni­na pa­rodė jos kai­my­nystė­je esantį lizdą, ku­ria­me po prie­š ke­letą dienų siautė­ju­sio vėjo jau ne ke­tu­ri, o tik trys gand­rai – suaugęs gand­ras ir du gand­riu­kai.
Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad po ne­laimės, kai, kaip spėja­ma, elekt­ra nu­trenkė vieną iš šios šei­my­nos gandrų, ne­bu­vo nė die­nos, kad be po­ros likęs ki­tas paukš­tis pa­kiltų iš liz­do.
 Ni­na svarstė, kad gand­ras galbūt bi­jo pa­lik­ti sa­vo jau­nik­lius, todėl nie­kur ne­skren­da.
„Aš ste­biu šią šei­myną ir nė sy­kio ne­ma­čiau, kad di­dy­sis gand­ras išsk­ristų. Ką jie ėda? Kažką rei­kia da­ry­ti, kad ne­nudvėstų iš ba­do“, – rūpi­no­si gar­baus am­žiaus mo­te­riškė.
Be vie­no iš mai­tin­tojų li­ku­si gandrų šei­ma ne­rimą ke­lia ir ki­tiems Sruo­jos gatvės gy­ven­to­jams. An­tai var­ka­liš­kis, į ku­rio kiemą kri­to ne­gy­vas gand­ras, sakė skam­binęs bend­ruo­ju pa­gal­bos te­le­fo­nu, kreipę­sis į po­li­ciją, bet jo­kio at­sa­ko ne­su­laukęs. Nie­kas net ne­pa­tarė, ką da­ry­ti su jo so­de, po obe­li­mi, gu­lin­čiu ne­gy­vu paukš­čiu.
Tris die­nas ne­su­laukęs jo­kių ži­nių vy­ras žu­vusį gandrą nu­tarė už­kas­ti miš­ke. „Pradė­jo šu­nys val­kio­ti, tai pa­ėmiau ir iš­ve­žiau“, – pa­sa­ko­jo var­ka­liš­kis, ku­riam da­bar taip pat rūpi liz­de li­ku­sių gandrų li­ki­mas.
Jis, kaip ir po­nia Ni­na, sakė nė kar­to ne­matęs, kad liz­de būtų vien ma­žie­ji gand­riu­kai. Va­di­na­si, po­ros ne­tekęs gand­ras bi­jo pa­lik­ti sa­vo ma­žy­lius, kad šiems kas ne­nu­tiktų. Var­ka­liš­kiai bai­mi­na­si, kad gand­rai ne­pražūtų ne­si­mai­tin­da­mi. Tie­sa, sykį Ni­na matė, kaip paukštis sa­vo jau­nik­liams kažką į dar glež­nus sna­pe­lius įmetė.


Ra­gi­na ne­si­kiš­ti

Apie Var­ka­liuo­se, vie­no­je iš Sruo­jos gatvės so­dybų, įsikū­ru­sius gand­rus ir juos iš­ti­ku­sią bėdą „Že­mai­tis“ pir­miau­sia pra­nešė Tel­šių ap­lin­kos ap­sau­gos ins­pek­ci­jos vyr. spe­cia­lis­tui Plungė­je Ne­ri­jui Ab­lin­giui. Šis mums paaiš­ki­no to­kiu at­ve­ju ne­la­bai ga­lin­tis kuo pa­gelbė­ti, bei pa­tarė kreip­tis į or­ni­to­lo­gus, ve­te­ri­na­rus ar ki­tus spe­cia­lis­tus, ku­rie galėtų pa­tar­ti, kaip elg­tis.
Anot spe­cia­lis­to, galbūt gand­rai pa­tys kuo pui­kiau­siai su­si­tvar­kys. „Tie­siog rei­kia, kad si­tua­ciją įver­tintų spe­cia­lis­tai. Galbūt žmonėms ne­reikės kiš­tis, o gal gand­rus vis tik pri­reiks iš­kel­din­ti“, – kalbė­jo N. Ab­lin­gis ir re­ko­men­da­vo pir­miau­sia kreip­tis į Va­karų Lie­tu­vos gyvūnų glo­bos na­mus. Esą ten tik­rai su­lauk­si­me pa­gal­bos ar bent jau nau­din­gos in­for­ma­ci­jos.
Su­si­siekę su minė­tos įstai­gos dar­buo­to­ja Gin­ta­re Liut­ku­vie­ne iš­gir­do­me, kad to­kių ir pa­na­šių pra­ne­šimų gyvūnų glo­bos na­mai kas­dien su­lau­kia de­šim­ti­mis ir dau­giau. „Džiu­gu, kad ap­lin­ki­niai dar ne­si­ėmė gelbė­ji­mo ope­ra­ci­jos, gand­rus pa­tys išk­raus­ty­da­mi iš jų namų. Žmonės per daug ki­ša­si į gyvūnų ir paukš­čių gy­ve­nimą. Ži­no­ma, ge­rai, kad jie nėra abe­jin­gi gy­viems pa­darė­liams, bet daž­nu at­ve­ju rūpes­tis dau­giau pa­ken­kia nei pa­de­da. Šiuo at­ve­ju ne­rei­kia nie­ko gelbė­ti. Vie­nas suaugęs gand­ras 100-u pro­centų su­gebės pa­si­rūpin­ti sa­vo vai­kais“, – aiš­ki­no. G. Liut­ku­vienė.
Vie­nin­te­lis jos pa­ta­ri­mas – ša­lia liz­do pa­dėti mais­to, pa­vyzd­žiui, ža­lios mėsos. Ta­čiau gyvūnų glo­bos namų at­stovė įsi­ti­ki­nu­si, kad gand­ras pa­ts su­ge­ba pa­si­rūpin­ti mais­tu. Jos tei­gi­mu, paukš­tis mais­to ga­li išsk­ris­ti ir naktį, ne tik dieną, tad žmo­nių rūpes­tis šiuo at­ve­ju tik­rai nėra pa­grįstas. Be to, gand­rai daž­nai mais­to at­sargų į lizdą pri­si­ne­ša dau­giau, tad jiems ne­būti­na daž­nai pa­lik­ti liz­do, kad pra­si­mai­tintų ir jau­nik­lius pa­mai­tintų.


Ma­no darą ge­ra, o gau­na­si prie­šin­gai

„Gand­rai min­ta drie­žais, zui­ku­čiais, pelė­mis. Jų jie į lizdą par­si­tem­pia ne vieną, tad tik­rai ba­do ne­jau­čia. Ki­taip kalbė­čiau, jei gand­ras būtų su­žeis­tas, bet šiuo at­ve­ju su­pran­tu, kad taip nėra“, – ti­ki­no pa­šne­kovė.
Jos tei­gi­mu, kar­tais žmo­nių su­si­rūpi­ni­mas gyvū­nais ir paukš­čiais būna per­dėtas, ypač kai nu­ta­ria­ma ras­tus su­žeis­tus žvėre­lius ar paukš­te­lius temp­ti na­mo ar vež­ti pas ve­te­ri­na­rus. Pa­sak spe­cia­listės, to da­ry­ti ne­rei­kia – gam­ta taip surė­dy­ta, kad vis­kas kuo pui­kiau­siai vyks­ta be žmo­gaus įsi­ki­ši­mo.
Ir šiuo konk­re­čiu at­ve­ju G. Liut­ku­vienė ra­gi­no gy­ven­to­jus kuo ma­žiau lįsti prie gandrų. Ga­li­ma mais­to nu­neš­ti, bet vėlgi ne­reikėtų tuo pikt­naud­žiau­ti, kad tai ne­taptų jau­ki­ni­mu. Pri­jau­kin­tas lau­ki­nis gyvū­nas ar paukš­tis ne­be­mo­ka elg­tis lau­kinė­je gam­to­je.
Gyvūnų glo­bos namų dar­buo­to­ja pri­pažįs­ta, kad žmonėms dar la­bai trūksta in­for­ma­ci­jos apie tai. Ne­re­tai ma­no darą ge­ra, o gau­na­si prie­šin­gai. „Šiuo at­ve­ju vis­kas su­si­tvar­kys natū­ra­liai“, – pa­ti­ki­no G. Liut­ku­vienė ir, pa­pra­šiu­si kon­taktų, pa­žadė­jo tą pa­tį paaiš­kin­ti gand­rais su­si­rūpi­nu­siems var­ka­liš­kiams.