Naujausios
Tai – nepritariančių plungiškių balsas
„Vieną naktį susapnavau vyriškį, stovintį prie upės, ir jis man pasakė: „Ačiū, kad prisimenate mane, bet prašau – ne ten ir ne tokia forma“. Ir tada upė paraudonavo. Šis sapnas išsipildė. Kaip matėme šeštadienį per vyro ant tiltelio skulptūros atidengimo ceremoniją, visą dieną žemė verkė ir net upė kraujavo nuo beskonybės, beprasmybės ir išpūstų ego“, – ironizavo viena iš meninės akcijos organizatorių Viktorija Venckutė.
Anot plungiškės, akcija „Ne čia ir ne taip“ yra plungiškių, nepritariančių tokiai B. Lubio įamžinimo formai bei vietai, balsas. Skulptūros statymui, V. Venckutės teigimu, nepritarė ir trys organizacijos: Lietuvos dailės istorikų draugija, Tarptautinė dailės kritikų asociacija ir Lietuvos dailininkų sąjunga. Plungiškė sakė nesuprantanti, kodėl Plungės rajono savivaldybė neišgirdo šių organizacijų argumentų.
Mergina pasidalino, kokius pastebėjimus apie tada dar tik planuotą paminklą išdėstė Lietuvos dailės istorikų draugija: atsainus požiūris į meno kūrinio raišką ir dermę su istoriniu kontekstu, abejotina išliekamoji vertė, originalumo stoka. „Siūlomas naujas paminklinis objektas kultūros paminklo (parko ir rūmų ansamblio – aut.) vertingųjų savybių nepraturtintų ir su jomis nederėtų – nei masteliu, nei erdviniu komponavimu, nei estetika, nei simbolika. Dar daugiau – tokio objekto statyba sumenkintų valstybės saugomo nacionalinės reikšmės objekto vertę. Vargu ar tai suteiktų daug garbės asmenybei, kurią tokiu būdu norima pagerbti“, – dėstoma Lietuvos dailės istorikų draugijos rašte.
Tarptautinės dailės kritikų asociacijos Lietuvos sekcija į kvietimą išreikšti nuomonę apie paminklą atsakė panašiais argumentais, vėl akcentuodama originalumo trūkumą, stereotipinį mąstymą, neteisingą realistinės skulptūros pastatymo vietą ties įėjimu į parką: „Neabejojant tuo, kad signataras ženkliai prisidėjo prie kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo Plungėje puoselėjimo, priskirti jam viso dvaro parko šeimininko vaidmenį nebūtų teisinga“. Taip pat pastebėta, kad Jonavoje jau yra labai panaši skulptūra, skirta tam pačiam asmeniui.
Lietuvos dailininkų sąjungos nuomone, privačios iniciatyvos yra pagirtinos ir gali būti puikia galimybe vizualizuoti verslo pasaulio ar kitų privačių finansuotojų aktualijas, tačiau realizuojant tokias iniciatyvas, rekomenduotina į kūrybos procesą įtraukti profesionalius meno kūrėjus, tyrėjus, meno ir vietos bendruomenes.
Kaip iš „Eglės žalčių karalienės“
Menine akcija „Ne čia ir ne taip“, kaip teigė V. Venckutė, norėta atkreipti dėmesį į atsainų Savivaldybės požiūrį į Plungės kultūrą, paveldą ir miesto identitetą.
„Akcijoje naudojome intertekstą iš pasakos „Eglė žalčių karalienė“. Ši pasaka yra lyg Lietuvos epo pradžia. Ji baigiasi dramatiškais Eglės žodžiais „Jei tu gyvas – atplauk pieno puta, jei ne – juoda kraujo puta“. Mes šią pasakos dalį perfrazavome į „Jei tinka vieta ir forma – atplauk pieno puta, jei ne – kraujo puta“. Deja, atplaukė raudona banga. Tokiu būdu buvo išreikšti dramatiški plungiškių ir kitų kūrėjų jausmai dėl naujosios skulptūros, kuri mūsų parke stovės ilgai, kaip tie pasakos veikėjai, pavirtę į medžius“, – apie sumanymą kalbėjo Viktorija.
Pasak jos, niekas nemano, jog prie Plungės kūrimo prisidėję žmonės neturi būti įamžinti viešose erdvėse, bet esą renkantis įamžinimo formą ir vietą privaloma įsiklausyti į menininkų balsą. Turi būti išgirsta ir vietos bendruomenė.
Dar ne pabaiga
Nuomonę apie nuo pradžių kritikuotą B. Lubio įamžinimo vietą savo feisbuko paskyroje išdėstė ir Savivaldybės paveldosaugininkas Gintaras Ramonas. Jo žodžiais, praėjusį šeštadienį pramonininkai pasistatė sau paminklą.
„Jis nebus toks, kuriuo miestiečiai didžiuosis ar grožėsis, ir visai ne dėl Bronislovo Lubio asmenybės, bet dėl pasirinktos įamžinimo vietos ir formos. Iniciatorių visus metus buldozeriu stumtas šio paminklo projektas ignoravo vietinių draugijų, gyventojų, meninių organizacijų ir institucijų siūlymus bei nuomones, tačiau gavo visus biurokratinius suderinimus. Kultūros paveldo departamentas, kaip pagrindinė institucija, galėjusi paprotinti vietinius „iniciatorius“, parodė savo lankstumą ir projektą suderino su panegirikomis. Nors Valstybinė kultūros paveldo komisija, susidedanti iš savo srities profesionalų, pareiškė griežtą kritiką paminklo statybai, pagrinde remdamasi dvaro paveldo apsaugos specialiuoju planu, pagal kurį jokia statyba šalia tilto negalima, – rašė G. Ramonas.
Pasak jo, visoje šioje istorijoje baisiausia buvo matyti vietinių kultūros žmonių baimę viešai pasisakyti ir paprieštarauti idėjai, kuriai nepritarė. Tik per atidarymo šventę, paveldosaugininko žodžiais, įvyko vienas mažas, subtilus „pasipriešinimas“, – meninė akcija, kurios metu Babrungo upė buvo nudažyta raudonai.
G. Ramonas pridūrė, jog taškas šioje istorijoje dar nėra padėtas, kadangi Valstybinė kultūros paveldo komisija nusprendė apskųsti Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai Klaipėdos prokuratūros atsisakymą ginti viešąjį interesą dėl paminklo statymo dvaro teritorijoje.