Naujausios
„Šito ir buvo galima tikėtis“
Kol lėtai riedėjome nudegusio daugiabučio link, Birutė papasakoja apie siaubingąją naktį, kada gyventojus iš miego pažadino net kelių gaisrinių sirenos. Degė nuomojamas kampinis butas pirmame namo aukšte. Kaip vėliau paaiškėjo, ugnis įsiplieskė dėl netvarkingos elektros instaliacijos.
„Šito ir buvo galima tikėtis, nes laidai ten – vienas ant kito ir dar uždažyti keliais sluoksniais dažų. Visais laikais tas buvo, niekas nesiėmė rimčiau tvarkyt“, – pasakojo moteris, šiame name gyvenusi net 46-erius metus – nuo 1976-ųjų.
Lemtingąją naktį gyventojai iš savo butų evakuoti gaisrininkų kopėčiomis pro langus. Kai kuriems, apsinuodijusiems smalkėmis, prireikė medikų pagalbos. Tarp patekusiųjų į ligoninę buvo ir Birutė. Moteris pasakojo bėgusi ieškoti į koridorių išsprūdusio šunelio, tada ir prisikvėpavusi smalkių.
Tuoj po gaisro ieškota, kur apgyvendinti be pastogės likusius šio daugiabučio gyventojus. Plungės technologijų ir verslo mokyklos bendrabutyje vietos atsirado keturiems asmenims, sutuoktinių porą priglaudė Plungės socialinių paslaugų centras, vieną vyriškį, o vėliau iš ligoninės paleistą Birutę priėmė Plungės krizių centras. Kiti vietos rado pas savo artimuosius ar giminaičius.
Grįžti veržiasi ne visi
Moteris šiame name turi butą antrame aukšte bei vieną erdvų kambarį pirmame aukšte, kur kažkada veikė jos masažo kabinetas. Pastarasis per gaisrą nukentėjo mažiausiai – ieškodami, ar nėra žmonių, ugniagesiai tik išplėšė durų spyną. Plungiškė sakė, kad ir šiandien galėtų čia grįžti, jei tik būtų sutvarkyta elektros instaliacija ir vėl pajungtas šildymas.
Nedaug nukentėjo ir jos butas antrame aukšte – gesinant po juo esantį butą nuo vandens srovės suskilo jos buto langai. Moteris sakė gyvenanti gana kukliai iš nedidelės pensijos, tačiau sutiktų per mėnesį mokėti kad ir po 100 eurų, jei tik Savivaldybė renovuotų namą.
O štai kitas šio namo gyventojas Jonas skubėjo išsakyti priešingą nuomonę. „Čia mūsų nė su pagaliu nebeparvarytų, – aiškino jis. – Tris butus mikrorajone nusipirktum už tai, kiek čia į remontą reikėtų sukišti. Stogas – kiauras, vien jį pakeisti atsieitų apie 50 tūkstančių eurų.“
Per gaisrą labiausiai nukentėjo jau minėtas kampinis butas, kuriame kilo gaisras, aprūko bendras koridorius pirmame aukšte bei laiptinės, tačiau kiti butai liko nepaliesti ugnies.
„Jei būtų elektra, vanduo ir šildymas – grįžtume. Aš du butus čia turiu. Už vieną šiemet sumokėjau 12 tūkst. eurų, į kitą ar ne 25 tūkst. eurų įdėjau. Bet dabar nė cento nebekišim. Parduosim“, – kalbėjo kita šio namo gyventoja Angelė.
Moteris šiuo metu gyvena nuomojamame bute. Už nuomą per mėnesį sako sumokanti 200 eurų, dar apie 100 eurų atsieina komunaliniai mokesčiai. Sako, tam išleidžianti kone visą savo pensiją, tad jei ne finansinė vaikų pagalba, nežinia, kaip reikėtų gyventi – gal glaustųsi tame pačiame Krizių centre kaip ir Birutė.
„Aš sakiau ir sakysiu visiems – daugiau nė cento čia neįdėsiu. Jei valdžia renovuotų... Bet ir tada nebemiegočiau čia nė nakties. Vėl pijokai padegtų“, – numojo ranka Angelė.
Po gaisro įsisuko ilgapirščiai
Užėjus į daugiabutį, kuriame prieš mėnesį siautėjo ugnis, bendroje virtuvėje mus pasitiko ant palangės žaliuojančios dar vasarą Birutės sudaigintos vazoninės gėlės. Moteris kalbėjo kitą dieną ateisianti jų palieti, atsinešianti vandens – daugiabutyje ne tik atjungta elektros instaliacija ir išjungtas šildymas, bet ir užsuktas vandens tiekimas.
Lyg to būtų maža, po gaisro praėjus kelioms dienoms, į tuščią likusį pastatą įsisuko vagys, tad vaikščiodamos po kambarius moterys spėliojo, ko trūksta: kas šiaip kur prašapo per sumaištį gaisro naktį, o kas užkliuvo ilgapirščiams už akių ir pražuvo plačiose jų kišenėse. „Matote, nė kranų nebėra, matyt, išsuko“, – rodė Birutė, užėjusi į bendrą vonios kambarį. Moteris pasigedo ir maisto produktų.
„Iki šiol dar esam šoke, – rakindama namo duris dūsavo ji. Ir dievagojosi, kad kažin ką atiduotų, kad tik galėtų grįžti į savo namus. O į Plungės krizių centro pusę sakė nė žiūrėti nebenorinti, mat išvaryta iš savo namų gavo ten nedidelį kambariuką ir gultą pirmame dvigulės lovos aukšte. „Kaip kalėjime“, – apibūdino ji tenykštes sąlygas.
Birutė sakė Savivaldybėje išgirdusi pažadą, kad pirmumo tvarka jai bus suteiktas socialinis būstas, tačiau praėjo jau mėnuo ir iki šiol jokių žinių nėra. Į klausimą, kada gausianti padoresnį būstą, išgirsta tik abstraktų „Laukite“.
„Plungės būstas“ atsisakė
Plungės rajono savivaldybė ruošiasi skelbti 5-ių jai priklausančių Birutės g. 10 name esančių butų pardavimo aukcioną. O kas laukia čia būstus jau spėjusių išsipirkti asmenų? Šito „Žemaitis“ teiravosi namą administravusios Savivaldybės įmonės „Plungės būstas“ direktoriaus Eugenijaus Palubinsko.
– Ar jau yra priimtas sprendimas, kada Birutės g. 10 namo gyventojai galės grįžti į savo būstus?
– Šito pasakyti negaliu, nes tas namas jau ne mūsų rūpestis – nuo gruodžio 1-os dienos „Plungės būstas“ jau nebeadministruoja jo.
– Vadinasi, dabar gyventojai yra laisvi nuspręsti, kaip elgtis?
– Iš tikrųjų yra du keliai: arba steigti jiems bendriją, arba rūpintis namo reikalais sudarius jungtinės veiklos sutartį. Šią vasarą „Plungės būstas“ perėmė administruoti prieš porą metų nuo gaisro nukentėjusį panašų daugiabutį Kuliuose, bet ten žmonės taip pat ruošiasi atsisakyti mūsų globos ir sudaryti jungtinės veiklos sutartį dėl namo priežiūros. Kai daugiabutis nedidelis ir visi be išimties būstų savininkai sutinka, taip administruoti daugiabutį net pigiau.
– Taip išeina, kad jau šiandien norintieji gali grįžti į savo butus?
– Sunku būtų tą įsivaizduoti, nes ten nėra nei elektros, nei vandens, o ir šildymas atjungtas. Jei žmonės susimestų naujai elektros instaliacijai, manau, kliūčių nebūtų. Bet negirdėjau, kad yra besiveržiančių grįžti. Kiek žinau, daug kas vežėsi, nešėsi daiktus. Matyt, realiai vertina situaciją.
– O kodėl buvo priimtas sprendimas atsisakyti toliau administruoti šį daugiabutį?
– Todėl, kad reikalingos didelės investicijos jį renovuoti, o per paskutinį susirinkimą, vykusį, ko gero, rugsėjį, žmonės pasakė tam neturintys pinigų. Neliko nieko kito, kaip tik įregistruoti šį pastatą kaip avarinės būklės. Bet tai buvo dar iki gaisro. Dabar situacija ten – dar prastesnė ir mes niekuo nebegalime padėti. Belieka patiems žmonės organizuotis kažkokius darbus.