Naujausios
„Pernai rudenį susmaigsčiau svogūnėlius po langais, prie laiptinės, pavasarį išpurenau, išravėjau aš tą savo gėlynėlį. Ir vakar pagaliau pražydo mano gražuolės visokiausiomis spalvomis. Dar kaimynas, eidamas pro šalį, pasidžiaugė, kokios nuostabios tulpės, kaip gražiai žydi. Ne tik jis vienas – visi gėrėjosi, kas ėjo pro šalį, o šį rytą atsibudusi ir pažvelgusi pro langą pamačiau, kad nebėra nė vienos mano gėlelės“, – apmaudą liejo plungiškė.
Moteris prisiminė, kad tas pats jos paminėtas kaimynas, lyg kokio kipšiuko už liežuvio patrauktas, leptelėjo: „Žiūrėk, rytoj atsikėlę ir neberasim“. Taip ir įvyko. Apžiūrėjusi gėlynėlyje likusius styroti tulpių kotus, Ieva padarė išvadą, kad žiedai buvo lyg nupjauti, lyg nukirpti. Vadinasi, kažkas tikslingai šiam juodam darbeliui net įrankį atsinešė.
„Gal koks pijokas norėjo savo žmonai pasigerinti, kad ši nebepyktų, tai ir nusirėžė visus žiedus. Kad bent vieną būtų palikęs mums pasidžiaugti“, – ir pyko, ir tokia piktadaryste stebėjosi mūsų skaitytoja, kai užsukome apžiūrėti jos nuniokoto gėlyno.
Moteris pasakojo šiame daugiabučiame name gyvenanti jau daug dešimtmečių ir per tą laiką tokių nutikimų pasitaikė ne vienas, bet kaskart puoselėdama gėlynėlį turinti viltį, jog piktavaliai praeis pro šalį neužkiuvę.
Moters teiravomės, gal tokias kiaulystes krečia kas nors iš kaimynų?
„Kas čia žino, juk visur visokių žmonių esama. Bet, kaip sakoma, kol už rankos nepagavai, negali kaltinti. Todėl ir kreipiuosi į laikraštį, kad žmonės perskaitę susimąstytų. Juk kažkas sodina, prižiūri ir laukia žiedų, džiaugiasi jais. Ateiti ir nuskinti ar sutrypti didelių gebėjimų nereikia. Sąžinės žmonės turėtų...“ – kalbėjo jau prieš tuščią gėlynėlį ant suoliuko prisėdusi Ieva.