Naujausios
POKALBIAI NE IŠ TRIBŪNOS
Penkių sūnų tėvui rūpi taika
Lino Šateikos daržovių ūkis Šiaulių rajone, Daugėlaičių kaime, netoli Kryžių kalno, veikiau panašus ne į daržovių ūkį, o į gerai sustyguotą ir plečiamą daržovių fabriką. Net Rusijos paskelbtas embargas tokiam fabrikui nelabai baisus – pastatyti sandėliai, kuriuose saugomi tūkstančiai tonų daržovių. Tiesa, dalį morkų dėl embargo teko užarti. „Jeigu trijų vilkikų daržovių per dieną neparduodu, tai man jau nekokia diena“, – juokiasi ūkininkas. Šiandien ūkio savininkui rūpi ne tik fabrikas. „Svarbiausia – taika“, – sako Linas Šateika.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Į politiką nesivelia
– Ar embargas, kai Rusija nebeįsileidžia lietuviškų daržovių, jūsų ūkiui šiemet labai pakenkė?
– Pasijautė, nėra ko slėpti. Gana didelę produkcijos dalį – apie 5 tūkstančius tonų morkų – suvalgydavo Rusija. Svogūnai beveik visi likdavo Lietuvoje ir Latvijoje. Svogūnų pigių jie užsiaugina savo pietiniuose regionuose.
Manydamas, kad ilgai nebus taip gerai kaip buvo, ruošiausi: pasistačiau 3,5 tūkstančių tonų saugyklą. Viską, kas įmanoma sudėjau į saugyklą, koridorius, užkimšau visus sandėlius.
– Ko tikitės sulaukti?
– Jau Rusijos prekybininkai po truputį šnekina, ieško kelių per Olandiją, Turkiją. Rusai nori mūsų daržovių, žino kokybę, yra pripratę. Juk iš Lietuvos gali atvežti šviežesnį produktą, nes arčiau: nuplovęs iš vakaro pasikrauni ir jau kitą dieną gali dėti ant stalo.
– Papolitikuojate su dabar atvykstančiais rusų prekybininkais?
– Į politiką nesiveliame. Geriau nereikia. Juk iš karto jaučiasi, kas žiūri Rusijos televizijas... Vis tiek jų neperkalbėsi, neišaiškinsi. Jų pasaulėžiūra suformuota ir nepajudinama. Todėl – tik dalykiniai ryšiai.
– Pirmą kartą per jūsų eksporto į Rusiją metus susidūrėte su sunkumais?
– Pernai buvo pristabdę transportą, bet mums nelabai pasijuto. Tik vieną autovežį iškrovė Rusijos muitinėje, susimokėjau 600 dolerių už iškrovimo ir pakrovimo po kelių valandų paslaugą. Produkcija, pastovėjusi šiltoje rampoje, kaip ir sugedo. Tokį nuostolį buvome patyrę.
Europos vidury
– Ar ilgai buvote Rusijos rinkoje?
– Kai prieš maždaug ketverius penkerius metus Rusijoje buvo labai prastas derlius, smuko gal 50 procentų, važiavo atstovai ieškodami, iš kur galėtų paimti produkcijos. Pas mus kainos tada buvo geros, pardavimai geri, bet surizikavome – pardavėme dvidešimt autovežių ir užsikabinome.
Didžiulis mūsų daržovių poreikis Rusijoje atsirado tada, kai ten pradėjo vystytis prekybos centrų tinklai. Pats pikas prekybos centrų buvo pernai, kai per metus tinklas, į kurį aš vežiau savo produkciją, atidarydavo po 400 parduotuvių. Reikia įsivaizduoti, kokie tai mastai!
– Ar atsigaus ta rinka?
– Labai sunkiai. Viską pasakys naftos kainos. Iš naftos yra Rusijos pinigai. Rublis smunka: masė pinigų, o nupirkti nieko negalima. Siaurėja perkančių ten ratas, tačiau vis tiek vidutinių pajamų klasė turėtų išlikti, o jie labai nori mūsų produkcijos.
Milijoną litų kainavusi įranga, kurią specialiai pirkau fasuoti morkas Rusijos rinkai pagal jos reikalavimus, stovi nenaudojama. Su Rusija gerai, jeigu gerai. Eidamas į Rusijos rinką tai žinojau. Tik... nemaniau, kad tokie dalykai gali dėtis dvidešimt pirmajame amžiuje... Kas galėjo pagalvoti apie vos ne karą viduryje Europos šiais laikais.
Trys „fūros“ per dieną
– Kodėl auginate būtent morkas ir svogūnus? Jų daugiausiai lietuviai suvalgo?
– Produkciją parduodavau tik Lietuvoje ir Latvijoje, ir viską suvalgydavo. Būdavo metų, kai turėdavome daržovių iki pat naujo derliaus.
Lietuvoje pastaraisiais metais sumažėjo daržovių augintojų. Tie, kurie turėjo mažus plotus, pamažu pasitraukia. Norint užauginti didelius plotus ir išlaikyti produkciją, reikia didelių investicijų. Mažieji nepatenka į prekybos tinklus, nes prekybos tinklai su jais nebesišneka, kadangi jie nepadaro kokybės, nenuplauna, nenupoliruoja. Todėl mažieji lieka tik turguose. Bet turgaus mastai ne tie – maišą morkų gal gali parduoti per dieną. O mes varome „fūromis“, į mašiną krauname po 20–24 tonas.
Vieną mašiną morkų per dieną parduoti mums yra mažai, mes turime parduoti per dieną dvi tris: mums tai normalu pagal turimą kiekį.
Jeigu mažu tempu pardavinėsime, tai morkų turime dviem sezonams...
– Kodėl pasirinkote ir Latvijos rinką?
– Ryga man arčiau nei Vilnius. Ryga – 100 kilometrų, o Vilnius – 240 kilometrų. Transportavimo sąnaudos yra didžiulės, be to, Latvijoje mažesnė nei Lietuvoje gerai užauginančių daržoves konkurencija.
Litui skirs brangų paveikslą
– Ar jums euro įvedimas nuo sausio 1 dienos yra gera žinia?
– Latviai verslininkai nesiskundžia, nesiskųsime ir mes. Nebereikės konvertacijos – paprasčiau.
Emociškai lito gaila. Sava valiuta, bet tiek neilgai išbuvusi. Susirinkau litų kolekciją – visų po dvi kupiūras, kad galėčiau atminimui pasidaryti paveikslą. Visus litus jau turiu surinkęs, bet norint juos abiem pusėmis į paveikslą patalpinti išeina apie 1800 litų. Brangus, sakyčiau, paveikslas bus. Bet man jis svarbus.
– Kaip euras paveiks Lietuvos ekonomiką?
– Taip plačiai nemąstau, bet manau, kad turėtų būti geriau vien jau dėl to, kad su euru investuotojams bus didesnės garantijos mūsų šalyje investuoti.
Aparė morkas
– Kiek užauginate derliaus savo ūkyje?
– Per sezoną po 12–13 tūkstančių tonų daržovių: iki 8 tūkstančių tonų morkų, o likusieji – svogūnai.
Šiemet 15 hektarų morkų apariau. Dėl paskelbto embargo nebetilpo sandėliuose, o šalčiai artėja... Už aparimą žada išmokas – atsiimsime nors už sėklą.
– Kodėl ūkininkai produkciją išmeta, o ne atiduoda suvalgyti labiau nepasiturintiems?
– Kas norės atvažiuoti iš lauko pasirauti morkų? Nuėmimas labai brangiai kainuoja.
Pas mane atvažiuoja daug paramos organizacijų, globos namų. Duodam, kiek ima. Atvažiuoja net iš Panevėžio moterų vienuolyno... Aš labdarai negailiu. Yra, kas atvažiuoja kiekvieną savaitę.
– Pats valgote savo užaugintas daržoves ar pasiauginate ekologiškų atskirame lauke?
– Valgau, ir vaikai valgo, nes ant stalo visada yra morkų. Esu gavęs iš Rusijos net padėką už gerą kokybę be nitratų. O Rusijoje dvigubai griežtesni reikalavimai, nei Lietuvoje, ir net ji nustatė, kad trigubai mažiau nitratų, nei leidžia jų normos.
Minimumas, bet visus metus
– Tapote darbdaviu daugeliui aplinkinių kaimų gyventojų. Ar lengvai randate darbininkų?
– Vežamės dviem autobusais dvidešimt kilometrų spinduliu žmones ne tik iš Šiaulių rajono, bet ir iš Joniškio, Pakruojo rajonų. Tuose rajonuose žmonėms sunkiau susirasti darbą, o meškuitiečiai daugiausia dirba Šiauliuose.
– Darbuotojų kaita didelė?
– Nelabai. Yra žmonių, kuriuos į pensiją išleidžiame atidirbus pas mus 10–15 metų. Gal kokie penki išvažiavo į užsienį, bet buvo ir grįžusių atgal iš užsienio ir vėl atėjusių pas mane. Labai sveika padirbti užsienyje, tie žmonės kitaip pradeda žiūrėti į darbą.
– Kokį atlyginimą galite mokėti darbuotojams?
– Yra minimalus atlyginimas, yra ir didesnis. Žmonės gauna socialines garantijas, užsidirba stažą – kas galvoja su galva, suvokia, kad geriau dirbti, nei pašalpas imti.
Pas mus darbas sezoninis, bet atlyginimą žmonės gauna ištisus metus. Kad ir nelabai būna darbo, vis tiek mokame atlyginimus, kad juos išlaikytume pas save.
25-osios Kalėdos
– Esate vienas pirmųjų ūkininkų apskrityje...
– Mano nuosavybės aktas – numeris 6, dar su sovietiniu herbu. Tokius turime pirmieji šešiolika ūkininkų. Kiti nuosavybės aktus turi jau su Vyčiu. 1989 metais prieš pat Kalėdas gavau tą nuosavybės aktą. Šiemet bus jau 25-osios Kalėdos. Man tada buvo dvidešimt penkeri.
– Ar nesigailite?
– Nesigailiu. Naisių kolūkyje pas Česlovą Karbauskį pradėjau dirbti agronomu, būtent jis mane siuntė į Žemės ūkio akademiją mokytis.
Pagal Valstiečio ūkio įstatymą gavau žemės, manėme, kad bus tik šeimos ūkis, tad pasiėmiau 25 hektarus. Dabar turiu 172 hektarus savo, o dirbu apie 400 hektarų.
– Ar turėsite kam palikti savo ūkį?
– Turiu penkis sūnus. Vyriausias studijuoja agronomiją. Iš tiesų tai bent trims sūnums būtų ką veikti ūkyje. Pagalbos jų reikėtų man, nes dar galima iš to ūkio išvystyti papildomą gamybą. Bet čia vaikų pasirinkimas, aš galiu tik patarti.
– Ko palinkėtumėte ateinančiais sau, savo verslui, šeimai?
– Pagal dabartinę situaciją svarbiausia, kad būtų taika. Kai stebi įvykius pasaulyje, nelabai gražiai atrodo, ypač kai turi penkis sūnus, neduok Dieve... O daugiau tai viskas bus gerai. Išgyvensim!
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
DERLIUS: „Lino ūkio“ įkūrėjas Linas Šateika džiaugiasi, kad šiemet derlius geras, kad tik būtų jį kam valgyti.
KABINETAS: Lino Šateikos kabinete – valstybių, kuriose lankėsi, vėliavos.