Didieji atlaidai šiemet – aptirpę

Nuot­rau­ka iš feis­bu­ko
Vienoje iš Kristaus kančios kelio stočių
Liepos antrąją prasidėjusių Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų beliko tik trys dienos. Šiandien, liepos 10-ąją, miestelio bazilika po savo stogu suburs policijos, teisėsaugos ir teisėtvarkos atstovus. Šeštadienis bus dedikuotas jaunimui, na, o paskutiniąją atlaidų dieną – sekmadienį – numatyta paskirti bendruomenėms bei Žemaičių Kalvarijos dekanatui. Visus tikinčiuosius atlaidų rengėjai kvies melstis už tai, kad garsas apie Žemaičių Kalvarijos šventovę sklistų toli, o piligrimai patirtų gausias Dievo malones.

Keturių šimtmečių tradicija

Būtent šių Dievo malonių visas 11 dienų į Žemaičių Kalvariją plūsta tikintieji iš skirtingų šalies vietovių. Kai kurie čia kelią randa net iš užsienio, mat Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai, gyvuojantys bene keturis šimtmečius, yra plačiai žinomi bei gausiai lankomi.

Kaip reikia apeiti Kančios kelią, kaip melstis ir kokias sąlygas įvykdyti, kad būtų suteikti atlaidai, dominikonai aprašė dar XVII amžiuje. Tiksliai žinoma ir data, kada Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai įgavo tokią formą, kuri praktikuojama iki mūsų dienų. 1643 m. iš Romos į Žemaičių Kalvariją atgabentą Marijos su kūdikiu paveikslą paskelbus stebuklingu ir pastačius naują bažnyčią, atlaidus kasmet imta švęsti liepos 2–12 dienomis.

Didieji atlaidai kadais čia būdavę tokie populiarūs, kad XIX a. pradžioje buvo nutarta statyti didesnę bažnyčią, mat ankstesniojoje, nors ir buvusi erdvi bei turėjusi net 24 altorius, būriai maldininkų nebetilpdavo.

Žmonių – negausiai

Vis dėlto, kad ir kokias gilias šaknis tradicijos turėtų, išvengti pokyčių taip pat nepavyksta. Todėl ir praėjusį sekmadienį – Didžiosios Kalvarijos bei krikščioniškų šeimų dieną – „Žemaičiui“ lankantis atlaiduose, čia sutikti maldininkai lyg susitarę minėjo, kad šiemet ši religinė šventė – kiek kitokia.

Nežinia kas – be perstojo merkiantis lietus ar po pasaulį dar „vaikštantis“ koronavirusas – išgąsdino net ir „prisiekusius“ šių atlaidų lankytojus, kad nemaža jų dalis nusprendė šiemet likti namuose.

Didžiosios Kalvarijos dieną, prieš pat Sumą, sausakimša buvo tik pati bazilika. O miestelio gatvėse galėjai sutikti tik vieną kitą praeivį, skubantį į Mišias. Pavieniai smalsuoliai, tikriausiai atvežę į atlaidus artimuosius, vangiai sukiojosi apie prekybininkų stalus.

Talkina vietos bendruomenė

„Šiemet prekeiviai bamba, kad žmonių mažai. Sakiau, vakare grįždamas namo pats iš jų šį tą nusipirksiu, kad bent kiek kompensuočiau nuostolius“, – šypsojosi pats geros nuotaikos niekada nestokojantis miestelio centre sutiktas Žemaičių Kalvarijos bendruomenės pirmininkas Bronius Kleinauskas.

Pasak jo, pasirengimas didžiajam metų įvykiui truko ne vieną savaitę. Daug prisidėjo miestelio bendruomenė. Nuošaly neliko ir jaunimas, kaip ir kasmet padėjęs reguliuoti automobilių srautus – rodė, kur galima sustoti ir palikti mašinas. Atsirado ir tokių, kurie mojo sukti į jų privačius kiemus, žinoma, už stovėjimą nepamiršdami paprašyti euro ar dviejų.

Tačiau B. Kleinauskas patikino, kad išlaidauti tam nebūtina. Atvykstantiesiems už bazilikos parengta erdvi nemokama automobilių stovėjimo aikštelė.

Norėdami išvengti didelių grūsčių, kurios dėl koronaviruso grėsmės vis dar yra pavojingos, atlaidų organizatoriai bazilikos pašonėje įrengė lauko ekraną, per kurį transliuotos visos Mišios. Tačiau stebėti jas lauke, lietui merkiant, praėjusį sekmadienį pasiryžusiųjų buvo nedaug.

Visi kiti stengėsi rasti vietelę pačioje bazilikoje. Gal ir dėl to, kad daugeliui rūpėjo savo akimis išvysti naująjį Telšių vyskupą Algirdą Jurevičių. Mišias tądien jis aukojo kartu su savo pirmtaku, dabar jau Kauno arkivyskupu Kęstučiu Kėvalu bei apaštališkuoju nuncijumi arkivyskupu Peteriu Rajič.

Koronaviruso ženklai

Kad šiųmetiniai atlaidai surengti tik ką atšaukus karantiną ir pasaulyje dar siaučiant koronaviruso pandemijai, priminė bazilikoje ir šventoriuje nemokamai dalintos medicininės kaukės, vienur kitur išdėlioti buteliukai su skysčiu rankoms dezinfekuoti. Vis dėlto veidą dengiančių tokiomis kaukėmis buvo vos vienas kitas.

Kasmet per atlaidus religiniais atributais kartu su dukra prekiaujanti klaipėdiškė Regina stebėjosi, kad šiemet čia – kaip niekad mažai žmonių. „Apskritai metai iš metų žmonių atlaiduose mažėja. Prisimenu, kas čia darydavosi prieš 10 metų... Oi, nepalyginsi...“ – nelinksmai atsiduso moteriškė.

Ir šventoriuje sutikti sutuoktiniai Bronius ir Vitalija iš Priekulės pasakojo į šiuos atlaidus atvykstantys nebe pirmus metus. Paklausti, kas juos čia vilioja, nedaugžodžiauja: „Gražu“, – sako šypsodamasi Vitalija. Ir priduria, kad jos anūkai ruošiasi Pirmosios Komunijos sakramentui, tad po Mišių pasidairysianti įsigyti ir jiems parvežti religinės literatūros.

„Šįkart mažiau žmonių. Bet visur tas pats, kur nueisi. Ir Panevėžy bažnyčioj sekmadieniais nebe taip gausiai susirenka kaip prieš karantiną. Aš pati nebijau. O ko? Pas mus karantinas toks tebuvo... Susirgom iš baimės“, – šypsojosi iš Panevėžio atvykusi Angelė.

Šalia maldaknygių – ir meilės romanai

Šypsena nedingsta ir nuo Sedoje gyvenančio Alberto veido. Vyras religiniais atributais šiuose atlaiduose prekiauja jau daug metų. Ant prekystalio turi pasidėjęs ir kelis pačio parašyto meilės romano egzempliorius – kas žino, gal kas susidomės. Atvyksta norėdamas prisidurti prie pensijos, tik uždarbis kasmet – vis menkesnis, be to, per jį neteko kompensacijos malkoms įsigyti.

„Seniau šeimom traukdavo, moteriškė – priekyje su pinigine rankoj. O dabar visi eina kaip kokiam muziejui – vien tik apsižiūrėdami. Jei ką ir perka, labai skūpai, apgalvodami. Kelias maldaknyges nupirko. Turiu ir religinių kitų metų kalendorių, bet į juos net nežiūri. Gal dar per anksti“, – svarstė vyriškis.

Sediškis sakė atlaiduose pasigendantis jaunimo. „Anksčiau kalbėdavo, kad visi išlekia į sostinę, į tuo pačiu metu vykdavusią Dainų šventę. Bet va šiemet toji šventė atšaukta, o žmonių atlaiduose dar mažiau nei ankstesniais metais. Jaunimo išvis nematyti.“

 

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.