Išskirtinis vaikas

Ok­sa­nos ŠU­KIE­NĖS nuo­tr.
No­jus Nor­vi­das už pa­žan­gu­mą ap­do­va­no­tas dip­lo­mu bei pel­nė sti­pen­di­ją
Vi­sa­da po­zi­ty­viai nu­si­tei­kęs bei be­si­šyp­san­tis. Kuk­lus, bet tvir­tai ži­nan­tis, ko no­ri iš gy­ve­ni­mo. Links­mas, ta­čiau ku­pi­nas pro­tin­gų min­čių ir su­ma­ny­mų. Veik­lus, bet orien­tuo­tas į vie­nin­te­lį tiks­lą – to­bu­lė­ji­mą. Mėgs­tan­tis lai­ką leis­ti su drau­gais, ta­čiau va­ka­rais at­si­pa­lai­duo­jan­tis su kny­ga. Ne, šis pa­sa­ko­ji­mas ne apie sėk­min­gą vers­li­nin­ką. Ir net ne apie moks­lo aukš­tu­mų pa­sie­ku­sį tei­si­nin­ką ar me­di­ką. Vi­sa tai – gal­būt atei­ty­je.
<br>Šiais epi­te­tais no­riu pra­dė­ti pa­sa­ko­ji­mą apie pa­žin­tį su ne­pap­ras­tu jau­nuo­liu. Smal­su, ko­dėl ne­pap­ras­tas? Nus­teb­si­te su­ži­no­ję! Be ža­do li­kau ir aš, iš­gir­du­si, jog Plun­gė­je yra moks­lei­vis, ku­rio „są­skai­to­je“ – vien de­šim­tu­kai. Dar la­biau nu­ste­bau su juo pa­bend­ra­vu­si. Aš­tun­to­kas tie­siog „nu­gink­luo­ja“ sa­vo iš­kal­ba, min­ti­mis, po­žiū­riu į moks­lus bei gy­ve­ni­mą. Ta­čiau apie vis­ką iš ei­lės. Pra­džiai tik iš­duo­siu, kad šios is­to­ri­jos he­ro­jus – Plun­gės Se­na­mies­čio mo­kyk­los moks­lei­vis No­jus Nor­vi­das.

Mėgs­ta­mas tiek moks­lei­vių, tiek pe­da­go­gų

„Kas ge­riau­siai pa­žįs­ta mo­ki­nį, jei ne jo kla­sės auk­lė­to­ja?“ – svars­čiau. Tad vos pra­vė­ru­si Se­na­mies­čio mo­kyk­los du­ris nu­pė­di­nau tie­siai į ma­te­ma­ti­kos ka­bi­ne­tą, ku­ria­me dir­ba Kris­ti­na Sa­lie­nė – 8 a kla­sės auk­lė­to­ja bei ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ja.

„Pa­pa­sa­ko­ki­te trum­pai, koks yra No­jus“, – ėjau tie­siai prie rei­ka­lo ir įsi­pa­to­gi­nau pir­mo­je ei­lė­je esan­čia­me suo­le. Pa­ma­niau, už­si­ra­šy­siu ke­lis sa­ki­nius pir­mam įspū­džiui, kad leng­viau bū­tų bend­rau­ti su pa­čiu šio straips­nio he­ro­ju­mi. Ta­čiau įklim­pau kur kas il­ges­niam lai­kui. Ir nė pa­ti ne­pas­te­bė­jau, kaip klau­san­tis mo­ky­to­jos iš­tir­po ge­ras pus­va­lan­dis.

„Tai mo­ki­nys, ku­rį mėgs­ta ir my­li vi­si mo­ky­to­jai bei moks­lei­viai. No­jus – pa­vyz­dys, koks tu­ri bū­ti tik­ras mo­ki­nys“, – kal­bė­jo kla­sės va­do­vė, ne­slėp­da­ma su­si­ža­vė­ji­mo sa­vo auk­lė­ti­niu.

Iš­gir­dau, kad vai­ki­nas Se­na­mies­čio mo­kyk­lo­je mo­ko­si tik tre­čius me­tus, mat pra­di­nes kla­ses bai­gė Grumb­lių mo­kyk­lė­lė­je. Bet vie­no­je di­džiau­sių Plun­gės mo­kyk­lų No­jus jau­čia­si kaip sen­bu­vis. „Jis neiš­gy­ve­no lū­žio iš ne­di­de­lės kai­mo mo­kyk­los pe­rė­jęs mo­ky­tis į mies­to. Jam nuo pat pra­džių moks­lai ėjo­si kaip iš pyp­kės. Ir nie­ko keis­to, ži­nant jo ga­bu­mus ir tai, kiek jis įde­da pa­stan­gų ir dar­bo, kad die­ny­ne pui­kuo­tų­si vien aukš­čiau­si įver­ti­ni­mai“, – tę­sė mo­ky­to­ja ir pri­dū­rė, kad No­jų ži­no vi­sa mo­kyk­la.

Anot K. Sa­lie­nės, jos auk­lė­ti­niui ne ką pra­sčiau nei moks­lai se­ka­si ir bend­rau­ti. Vos tik pra­dė­jęs lan­ky­ti Se­na­mies­čio mo­kyk­lą No­jus su­si­ra­do daug drau­gų, pui­kiai pri­ta­po kla­sė­je ir ak­ty­viai įsi­lie­jo į mo­kyk­los gy­ve­ni­mą.

„No­jus man yra iš­skir­ti­nis vai­kas. Jo ne­rei­kia spaus­ti mo­ky­tis. Jis tai da­ro są­ži­nin­gai, be iš­si­su­ki­nė­ji­mų. Net sirg­da­mas ima­si spręs­ti ma­te­ma­ti­kos už­da­vi­nius, skai­to kny­gas. Skir­tin­gai nei dau­gu­ma jo bend­raam­žių, jis ži­no, kad mo­ko­si dėl sa­vęs ir sa­vo atei­ties“, – baig­da­ma pa­sa­ko­jo mo­ky­to­ja.

„No­ri ge­ro dar­bo – mo­ky­kis“

Tą pa­tvir­ti­no ir pa­ts No­jus. Pa­si­do­mė­jus, ar tė­vams nie­ka­da ne­rei­kė­jo jo vers­ti sės­ti prie pa­mo­kų, tik­rin­ti jo pa­žy­mių, aš­tun­to­kas ke­lis­kart pa­žy­mė­jo, jog to da­ry­ti jo gim­dy­to­jams nie­ka­da ne­te­ko.

„Mo­kau­si ne dėl to, kad tai da­ry­ti liep­tų tė­vai. Ne­ma­nau, kad ma­ma ar tė­tis tu­ri mo­ty­vuo­ti. Aš mo­kau­si, nes pa­ts to no­riu, nes mąs­tau apie sa­vo atei­tį, apie ge­rą dar­bą. Nors esu dar tik aš­tun­to­je kla­sė­je, ta­čiau jau ži­nau, ko­kia­me vaid­me­ny­je sa­ve ma­tau po ku­rio lai­ko. Atei­ties vi­zi­jo­se aš – me­di­kas ar­ba lėk­tu­vų in­ži­nie­rius. Tie­sa, vis dar blaš­kau­si, ieš­ko­da­mas at­sa­ky­mo, ko­kią iš šių dvie­jų pro­fe­si­jų pa­si­rink­ti.

Vie­na – lėk­tu­vų in­ži­ne­ri­ja – ga­ran­tuo­tų ge­rai ap­mo­ka­mą dar­bą ir už­tik­rin­tų sta­bi­lų gy­ve­ni­mą fi­nan­si­niu at­žvil­giu. Ki­ta – me­di­ko – la­biau žmo­giš­ka. Gal­būt prie pa­sta­ro­sios ir links­ta šir­dis. Juk dirb­da­mas gy­dy­to­ju ne tik už­dirb­čiau, bet ir ga­lė­čiau pa­dė­ti žmo­nėms“, – kal­bė­jo No­jus ir pri­dū­rė, kad no­rint ge­ro dar­bo, rei­kia mo­ky­tis.

Aš­tun­to­ko po­žiū­ris iš­ties nu­ste­bi­no, tad na­tū­ra­liai ki­lo klau­si­mas, ko­kio­je šei­mo­je jis au­ga, kas jo tė­vai, su­ge­bė­ję įskie­py­ti jau­no am­žiaus žmo­gui to­kį re­tą at­sa­ko­my­bės jaus­mą. O No­jus, tar­si per­skai­tęs ma­no min­tis, pra­kal­bo apie sėk­min­gai sa­vo vers­lą plė­to­jan­tį tė­tį. Anot moks­lei­vio, tė­tis jam – pa­vyz­dys, kaip rei­kia gy­ve­ni­me dirb­ti, kad kaž­ko pa­siek­tum.

Ma­tyt, to­kios pa­čios nuo­sta­tos lai­ko­si ir vy­res­nės No­jaus se­sės, ku­rių vie­na jau – stu­den­tė, o ki­ta moks­lus krem­ta Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je.

No­ri pra­tęs­ti tra­di­ci­ją

Kaip ir No­jus, jo se­sės mo­kė­si Se­na­mies­čio mo­kyk­lo­je ir bai­gė ją ge­rais pa­žy­miais. „Ka­dan­gi ma­no abi se­sės lan­kė bū­tent šią mo­kyk­lą, aš taip pat no­riu čia baig­ti vi­sas de­šimt kla­sių, taip pra­tęs­da­mas šei­mos tra­di­ci­ją. Be to, ši įstai­ga nė­ra kaž­ko­kia at­si­tik­ti­nė nei ma­no, nei ma­no se­se­rų gy­ve­ni­muo­se. Mes ją są­mo­nin­gai rin­ko­mės, ži­no­da­mi, kad jo­je dir­ba stip­rūs mo­ky­to­jai, ku­riems svar­bu mo­ki­niams ko­ky­biš­kai per­teik­ti sa­vo ži­nias. To­dėl po aš­tuo­nių kla­sių tik­rai ne­si­ruo­šiu pe­rei­ti į gim­na­zi­ją.

Man at­ro­do, kad pa­sta­ro­ji, no­rė­da­ma pri­si­vi­lio­ti kuo dau­giau mo­ki­nių, ne­pel­ny­tai nu­ver­ti­na pa­grin­di­nė­se mo­kyk­lo­se dir­ban­čius mo­ky­to­jus. Aš as­me­niš­kai esu pa­ten­kin­tais vi­sais ma­ne mo­kan­čiais pe­da­go­gais. Tą pa­tį ga­liu pa­sa­ky­ti ir apie Grumb­liuo­se ma­ne ug­džiu­sią pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ją. Bū­tent ji pa­dė­jo tvir­tą ma­no pir­mų­jų ži­nių pa­ma­tą. Dėl to penk­to­je ir šeš­to­je kla­sė­se man bu­vo daug leng­viau mo­ky­tis. Už tai aš esu jai la­bai dė­kin­gas“, – dės­tė aš­tun­to­kas.

Už pa­žan­gu­mą – sti­pen­di­ja

Per mo­kyk­lo­je pra­leis­tus me­tus No­jus da­ly­va­vo dau­gy­bė­je olim­pia­dų, o iš jų na­mo grįž­da­vo pel­nęs pri­zi­nes vie­tas. An­tai bū­da­mas penk­to­je kla­sė­je sa­vo am­žiaus gru­pė­je jis ta­po tre­čio­sios vie­tos lai­mė­to­ju Na­cio­na­li­nės moks­lei­vių aka­de­mi­jos reng­to­je ma­te­ma­ti­kos olim­pia­do­je.

Įvai­rių pa­sie­ki­mų bū­ta ir ki­to­se olim­pia­do­se. Ber­niu­kas net bu­vo pa­ska­tin­tas Plun­gės sa­vi­val­dy­bės įsteig­ta pi­ni­gi­ne pre­mi­ja. O štai šių me­tų rug­sė­jo mė­ne­sį No­jus lai­mė­jo MA­XI­MOS sti­pen­di­ją 2019–2020 me­tams. Vil­niu­je vy­ku­sių iš­kil­mių me­tu jam bu­vo įteik­tas ir „Lie­tu­vos Ma­xi­ma­lis­to“ dip­lo­mas už pa­žan­gu­mą.

Ta­len­tin­gus ir pa­žan­gius moks­lei­vius pre­ky­bos tink­las MA­XI­MA ska­ti­no jau 17-us me­tus. Ti­ki­ma, kad sti­pen­di­jo­mis pa­ska­tin­ti ga­biau­si ir ta­len­tin­giau­si ša­lies vai­kai dar ak­ty­viau sieks už­si­brėž­tų tiks­lų bei puo­se­lės sa­vo ta­len­tus.

Ap­do­va­no­ji­mų įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­ja vy­ko rug­sė­jo mė­ne­sį. Iš jos No­jus grį­žo ku­pi­nas gra­žiau­sių įspū­džių. Moks­lei­vis džiau­gia­si, jog yra to­kia pro­gra­ma, ku­ri jau­na­jai kar­tai tam­pa dar vie­nu mo­ty­vu mo­ky­tis, steng­tis kaž­ko pa­siek­ti. Tie­sa, da­ly­vau­ti šia­me pro­jek­te No­jų pa­ska­ti­no kla­sės auk­lė­to­ja. Bet an­ke­tą ir vi­sus nu­ste­bi­nu­sį mo­ty­va­ci­nį laiš­ką aš­tun­to­kas pa­si­ra­šė pa­ts.