„Kas ten per gydymas?“

Rea­guo­da­mas į šią kri­tiką, Plungės ra­jo­no sa­vi­val­dybės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius Min­dau­gas Kau­nas per Ta­ry­bos po­sėdį kiek pla­čiau ap­žvelgė per­nykš­čius pro­gra­mos re­zul­ta­tus.

Per­nai į pri­klau­so­my­bių kon­sul­ta­vi­mo ka­bi­netą kreipė­si 121 as­muo (89 vy­rai ir 32 mo­te­rys). Iš jų pusė – 61 as­muo – su­grįžo pa­kar­to­tinėms kon­sul­ta­ci­joms. Skel­bia­ma ir tai, kad šios pro­gra­mos dėka jau 12 as­menų me­tus (o vie­nas ki­tas – ir dar il­giau) ne­be­var­to­ja al­ko­ho­lio.

„Net ir vie­nas pri­klau­so­mybę įveikęs as­muo yra daug. Ir tai pi­ni­gais ne­ga­li būti ma­tuo­ja­ma“, – ak­cen­ta­vo M. Kau­nas.

Vis dėlto J. Nek­ra­šas laikė­si sa­vo. Jis tei­ra­vo­si, ku­ri gy­dy­mo įstai­ga gy­do šiuos as­me­nis. Iš­girdęs, kad pro­gramą įgy­ven­di­na Vi­suo­menės svei­ka­tos biu­ras, po­li­ti­kas vėl tei­ra­vo­si, ar jis tu­ri li­cen­ciją gy­dy­ti nuo al­ko­ho­lio ir nar­ko­tikų pri­klau­so­mybės ken­čian­čius as­me­nis.

At­sa­ky­da­mas M. Kau­nas rep­li­ka­vo, kad apie jokį gy­dymą ne­ga­li būti nė kal­bos. Su be­si­krei­pian­čiai­siais dir­ba spe­cia­liai ap­mo­ky­ti vi­suo­menės svei­ka­tos spe­cia­lis­tai.

Kiek anks­čiau per vieną iš ko­mi­tetų po­sėdžių J. Nek­ra­šas pik­ti­no­si, kodėl apie pri­klau­so­my­bių ka­bi­ne­te be­si­lan­kan­čius as­me­nis nėra in­for­muo­ja­mi jų šei­mos gy­dy­to­jai. Esą įra­šai apie tai tu­ri at­si­ras­ti svei­ka­tos kor­telė­se.

Aki­vaiz­du, kad šiuo at­ve­ju trūksta bend­ra­dar­bia­vi­mo tarp pa­čių ins­ti­tu­cijų. „Že­mai­čio“ kal­bin­ta Vi­suo­menės svei­ka­tos biu­ro spe­cia­listė Ilo­na Mockė (pri­klau­so­my­bių tu­rin­čius as­me­nis ji kon­sul­tuo­ja kar­tu su ko­le­ga Eval­du Priš­mon­tu) ap­gai­les­ta­vo, kad šei­mos gy­dy­to­jai ne­nuk­rei­pia nuo pri­klau­so­my­bių ken­čian­čių sa­vo pa­cientų į šį ka­bi­netą, nors ma­to ir ži­no, kam to­kia pa­gal­ba yra rei­ka­lin­ga.

O Ta­ry­bos na­rio iš­sa­kytą kri­ti­ką ji ver­ti­nan­ti kaip po­li­ti­ka­vimą. „Mes neu­ži­mam nė vie­nos įstai­gos vie­tos. Žmo­nių, tu­rin­čių pri­klau­so­my­bių, yra la­bai daug. Pas mus atei­na jau­ni vy­rai, paaug­liai, ma­mos, au­gi­nan­čios ma­ža­me­čius vai­kus. Pra­šau, dirb­ki­te su jais, kvies­ki­te, siū­ly­ki­te sa­vo pa­galbą. De­ja, rea­lybė to­kia, kad nie­kam jie ne­įdomūs“, – ap­gai­les­ta­vo spe­cia­listė.

Prik­lau­so­my­bių ka­bi­ne­te ji – nuo pat jo įkūri­mo. Ir nors į šį ka­bi­netą ga­li­ma pa­tek­ti pro at­skirą įėjimą, mo­te­ris sakė daž­nai ma­tan­ti, kaip il­gai žmonės su­ka ra­tus ap­lin­kui, kol įsidrą­si­na užei­ti.

„Mes prii­ma­me vi­sus – ne­rei­kia nei šei­mos gy­dy­to­jo siun­ti­mo, net so­cia­li­nis drau­di­mas ne­būti­nas. Nes­var­bu, kaip tu ap­si­rengęs, kve­pian­tis ir pa­si­tempęs ar tik ką nuo kon­tei­ne­rio – vi­siems du­rys at­vi­ros.“

Daž­niau­siai pro­blemų su al­ko­ho­liu ar nar­ko­ti­kais (pa­starųjų būna ma­žiau) tu­rin­čius as­me­nis į šį ka­bi­netą at­siun­čia Pro­ba­ci­jos tar­ny­ba, taip pat – vai­ko tei­sių spe­cia­lis­tai, Užim­tu­mo tar­ny­ba, so­cia­li­niai se­niū­nijų dar­buo­to­jai, at­ve­jo va­dy­bi­nin­kai.

Pak­laus­ta, koks būna tas pir­ma­sis kon­tak­tas su be­si­krei­pian­čiuo­ju, spe­cia­listė minė­jo, jog pir­miau­sia rei­kia iš­siaiš­kin­ti, ar as­muo pri­pažįs­ta turįs pri­klau­so­mybę. „Daž­nas sa­ko – ne ne, aš čia nė prie ko, ne­tu­riu jo­kių pro­blemų ir ne­ži­nau, kodėl ma­ne čia at­siuntė. Ta­da ima­me spe­cia­lius tes­tus, skai­čiuo­ja­me, kaip daž­nai ir kiek žmo­gus su­var­to­ja. Kai gau­na­me konk­re­čius skai­čius, ne vie­nas nu­stem­ba“, – apie sa­vo dar­bo me­to­dus pa­sa­ko­jo I. Mockė.

Jei as­muo su­tin­ka, kad jam rei­kia pa­gal­bos, su­da­ro­mas in­di­vi­dua­lus kon­sul­ta­cijų gra­fi­kas. „Ma­no pa­grin­di­nis dar­bas – mo­ty­vuo­ti juos pa­keis­ti sa­vo gy­ve­nimą. Jei ma­tau, kad yra svei­ka­tos pro­blemų, kal­bi­nu, kad kreiptų­si pas spe­cia­listą. Siū­lau už­si­ra­šy­ti į ano­ni­mi­nių al­ko­ho­likų klubą, už­si­re­gist­ruo­ti Užim­tu­mo tar­ny­bo­je, ieš­ko­tis dar­bo.“

Mo­te­ris pa­si­džiaugė, kad įkal­bi­no du vy­riš­kius ir vieną mo­terį su­si­tvar­ky­ti dan­tis. Pro­ce­sas – il­gas ir su­dėtin­gas, bet jei pa­vyks­ta ir as­muo po ku­rio lai­ko atei­na pa­dėko­ti ir pa­si­džiaug­ti pa­siek­tu re­zul­ta­tu, tai – di­delė sėkmė.

„O būna ir taip, kad skam­bi­na man va­ka­rais, sa­vait­ga­liais, verk­da­mi pra­šo pa­dėti, nes pa­gun­da po il­gos per­trau­kos vėl pa­kel­ti stik­liuką – per­ne­lyg stip­ri. Ne vi­sa­da pa­si­se­ka per­kalbė­ti. Būna, kad vėl pa­slys­ta, grįžta prie senų įpro­čių. Ta­da ku­riam lai­kui dings­ta iš aki­ra­čio. Po to vėl atei­na...“ – pa­sa­ko­jo spe­cia­listė.

Ji ne­slėpė, kad toks dar­bas – psi­cho­lo­giš­kai ne­leng­vas, nors ir rengė­si jam at­sa­kin­gai, lankė spe­cia­lius kur­sus. Si­tua­ciją gal pa­leng­vintų, jei to­kių ka­bi­netų at­si­rastų dau­giau. Bet kol kas rei­kia džiaug­tis ir tuo vie­nin­te­liu, nes, kaip jau minė­ta, net ir vie­nas po pri­klau­so­mybės at­si­tiesęs as­muo yra daug. Juo­lab kad už jo nu­ga­ros sto­vi šei­mos na­riai, ar­ti­mie­ji, ko­le­gos ir kai­my­nai. Tad ir Vi­suo­menės svei­ka­tos biu­ro pa­teik­tus skai­čius, ke­liems as­me­nims pa­vy­ko pa­dėti, būtų ga­li­ma ke­le­rio­pai pa­di­din­ti.

Be­je, šio biu­ro di­rek­torė Dai­va Zab­loc­kienė at­kreipė dėmesį, kad J. Nek­ra­šas per Ta­ry­bos po­sėdį pa­teikė ne­tiks­lią in­for­ma­ciją. Jis minė­jo, kad pri­klau­so­my­bių ma­ži­ni­mo pro­gra­mai lėšų šie­met skir­ta dau­giau, nors iš tikrųjų yra prie­šin­gai – per­nai ši pro­gra­ma iš Sa­vi­val­dybės biud­že­to fi­nan­suo­ta 48-iais tūkst. eurų, o šie­met jai skir­ta 45,8 tūkstan­čio.