Pušelėms leista augti

Jur­gi­tos NAG­LIENĖS nuo­trau­ka
Me­de­liai – dar vi­sai ma­žy­čiai, ta­čiau jau spėjo su­lauk­ti did­žiu­lio dėme­sio
Plungiškiai tikriausiai atsimena pernai kovą, prieš pat savivaldos rinkimus, daug dėmesio sulaukusį įvykį, kai Plungės parko centriniame tvenkinuke, dar kaustomame ledo, buvo sumontuotas ir paleistas naujasis fontanas. Praėjo kone pusantrų metų, dabar ant nosies – Seimo rinkimai, ir vėl akys krypsta į parką. Šįkart triukšmas kilo dėl visuomeninės organizacijos „Vieninga Plungė“ parko prieigose pasodintų pusšimčio pušelių, kurios netikėtai tapo politinių rietenų objektu.

Graži iniciatyva ar įžūli savivalė?

Sakysit, būta ko piktintis – juk tiek fontanas, tiek minėtosios pušelės skirtos tam, kad džiugintų plungiškių bei miesto svečių akis. Reikėtų tik džiaugtis, kad rajono valdžia bei visuomenininkai imasi tokių sumanymų. Bėda tik, kad juo arčiau rinkimai, tuo ryškesniu politiniu atspalviu tokios ir panašios iniciatyvos nusidažo.

Žmonės ne kvaili – mato, kaip politikai ir jų rėmėjai sujunda sukrunta prieš rinkimus. Čia, žiūrėk, giriasi savo būtais ir nebūtais darbais, čia kaip niekad garsiai ima šaukti ir kritikuoti savo politinius oponentus, į dienos šviesą kelti problemas, kurių iki tol nė pirštu rodomų nematė. Arba staiga puola rūpintis antraeiliais ar trečiaeiliais dalykais, numodami ranka į tikrai rimtas žmonių bėdas.

Antai rajono meras Audrius Klišonis neseniai išreiškė didžiulį susirūpinimą dėl „Vieningos Plungės“ gegužės viduryje parko prieigose, Stoties gatvėje, pasodintų 50 pušelių.

Rajono vadovas susidomėjo, kaip atsitiko, kad medeliai pasodinti be jo laiminamojo žodžio ir neturint Kultūros paveldo departamento (KPD) sutikimo. Kaip bebūtų, minėtoji teritorija patenka į vizualinę parko apsaugos zoną ir esą jokios savivalės šioje vietoje būti negali.

„Jei reikės – išrausim ir išmesim“

„Tegul atlieka tyrimą, tegul baudžia, jeigu ne vietoje pasodinome, – nuo atsakomybės nesislėpsim. Bus sprendimas išrauti – išrausime ir išmesime į žalienų konteinerį. Man tik gaila tų mažųjų talkininkų, kurie padėjo sodinant medelius, kad jie negalės matyti, kaip jų sodinti medžiai auga“, – po išreikšto mero nepasitenkinimo tokia organizacijos savivale feisbuke rašė „Vieningos Plungės“ atstovas, Plungės rajono savivaldybės tarybos narys Robertas Endrikas.

Jis aiškino, kad medeliai sodinti suderinus su parką prižiūrinčio Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskiene, kuri, beje, taip pat yra „Vieningos Plungės“ narė ir tuo metu pavadavo atostogaujantį direktorių. Pasirinktoje vietoje dar prieš sodinant medelius lankėsi ir pats muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas. Jis esą patvirtinęs, kad toji vieta – už parko, tad jau ne muziejaus žinioje.

Didelės bėdos neįžvelgė

Vis dėlto šie argumentai mero neįtikino, tad po užsitęsusių ginčų galiausiai nutarta kreiptis į Kultūros paveldo departamentą, kad šis tartų lemiamą žodį – gali augti pušelės minėtame parko pakrašty ar ne?

Liepos 7-ąją gautas KPD Telšių skyriaus vedėjos Aurelijos Ričkuvienės pasirašytas atsakymas. Jame dėstoma: „Įvertinę situaciją vietoje manome, kad pasodintos pušys gali būti vertinamos kaip sudarančios parko tąsos vaizdą ir neprieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano sprendiniams.“

Taigi, pušelėms paveldosaugininkai leido augti, tik priminė, kad prieš atliekant bet kokius darbus kultūros paveldo teritorijoje ar jos apsaugos zonoje būtina gauti institucijos, atsakingos už kultūros paveldo apsaugą, pritarimą.

Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui?

Vadinasi, A. Klišonis, priminęs, kad prieš sodinant pušeles buvo būtina atlikti tam tikrus namų darbus, buvo teisus. Paskubėjo gal tik su siūlymu medelius išrauti ir pasodinti kitoje vietoje. Galima būtų „pagirti“ rajono vadovą ir už drąsą inicijuoti šią diskusiją, nors pats ne taip seniai buvo linksniuojamas už tai, kad numojęs ranka į paveldosaugininkų reikalavimus to paties Plungės parko tvenkinuką papuošė moderniu fontanu.

Kai plungiškiai tąkart stebėjosi, kad naujasis fontanas buvo įrengtas ir paleistas veikti žemę dar kaustant speigui, o tvenkinuką – ledui, „Žemaitis“ išsiaiškino, jog šie darbai atlikti neturint Kultūros paveldo departamento leidimo.

„Ne, leidimas iki šiol nėra duotas, bet fontanas montuojamas, ir tiek. Tokia savivalė, kokios man dar neteko matyti... Na, nevalia paveldosaugos objekte statyti ką užsimanius! Aš čia įžvelgiu vieną – kažkieno norą pasipuikuoti prieš rinkėjus. Blogai, kad tai daroma bet kokia kaina“, – „Žemaičiui“ 2019-ųjų pavasarį sakė tuometinis Kultūros paveldo departamento Telšių skyriaus vedėjas Antanas Eičas.

Tad kaip čia išeina: svarbu pirma padaryti, o po to lai pasiunta – neišgrauš?! Ir išties neišgraužė – fontanas iki šiol veikia ir džiugina praeivius. Ūgtelėjusios ne ką mažiau džiugins ir minėtosios pušelės, jei tik neatsitiks taip, kaip su liūdno vaizdo magnolijų alėja A. Jucio gatvės skvere – sodinant šiuos egzotiško grožio medelius ne vienas kostiumuotas politikas skubėjo pozuoti fotografams, tik štai prižiūrėti medelių nebeliko kam.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.