Seniūno vila kyla ir valstybės lėšomis

Gin­ta­rės KAR­MO­NIE­NĖS nuotr.
Bai­gia­mos sta­ty­ti D. Prei­bio vi­los du­rys atei­ty tu­rė­tų bū­ti at­vi­ros vi­siems (kaip kad vi­suo­me­nei bu­vo at­ver­ta pra­ban­gi bu­vu­sio Uk­rai­nos pre­zi­den­to Vik­to­ro Ja­nu­ko­vy­čiaus re­zi­den­ci­ja), nes vi­si, mo­kė­da­mi mo­kes­čius vals­ty­bei ir iš­lai­ky­da­mi se­niū­ni­jos dar­bi­nin­kus, pri­si­dė­jo­me prieš jos sta­ty­bų
Kam bent kar­tą te­ko da­ly­vau­ti kas dvi sa­vai­tes Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­je ren­gia­muo­se se­niū­nų po­sė­džiuo­se, ži­no, ko­kio dy­džio bė­dų bė­de­lių kal­nai sle­gia kiek­vie­no jų pe­čius. Se­niū­nai skun­džia­si trūks­tan­tys to ir ano, pra­de­dant dar­bo jė­ga ir bai­giant gu­mi­niais ki­li­mė­liais jų nau­juo­siuo­se vi­su­rei­giuo­se.
Tad ga­li­te įsi­vaiz­duo­ti, kaip, pri­si­klau­sę to­kių pa­grau­de­ni­mų, bu­vo­me šo­ki­ruo­ti to vaiz­de­lio, ku­rį praė­ju­sio pir­ma­die­nio po­pie­tę iš­vy­do­me Nau­so­džio se­niū­no Da­riaus Prei­bio pri­va­čio­se val­do­se Kau­šė­nų kai­me.
Ne­sis­lėp­da­mi čia ra­miau­siai sau dar­ba­vo­si du tos pa­čios se­niū­ni­jos dar­bi­nin­kai. Vie­nas jų ro­vė se­niū­no mor­kas, o ant­ra­sis klin­ke­rio ply­te­lė­mis puo­šė bai­gia­mą sta­ty­ti po­ky­lių sa­lę. Vy­rai sa­kė, kad at­ly­gi­ni­mą jiems mo­ka vals­ty­bė, o se­niū­nas tik pa­val­gy­ti duo­dan­tis. Tad ne­ga­li sa­ky­ti, kad jo vi­la lyg ant mie­lių ky­la vi­sai už „ačiū“.
Gin­ta­rės KAR­MO­NIE­NĖS nuotr.
D. Prei­bys ti­ki­no, kad du se­niū­ni­jos dar­bi­nin­kai jo kie­me ir dar­že – tik ne­di­de­lis ne­su­sip­ra­ti­mas
Gintarės KARMONIENĖS nuotr.
Vir­gi­li­jus pa­sa­ko­jo, kad klin­ke­rio ply­te­les se­niū­no val­do­se kli­juo­ja jau nuo lie­pos

Vi­suo­me­nei nau­din­gi dar­bai – se­niū­no kie­me

Skai­ty­to­jai gal dar pri­si­me­na kaž­ka­da la­bai po­pu­lia­rią bu­vu­sią Vie­šų­jų dar­bų pro­gra­mą, pa­gal ku­rią tuo­me­ti­nė Dar­bo bir­ža siųs­da­vo dar­bo ne­ran­dan­čius as­me­nis tvar­ky­ti vie­šų­jų erd­vių. Bet 2017 me­tais tos pro­gra­mos ne­be­li­ko. Ją pa­kei­tė sa­vo es­me į pirm­ta­kę la­bai pa­na­ši Užim­tu­mo di­di­ni­mo pro­gra­ma.

Sa­vi­val­dy­bė šiai pro­gra­mai įgy­ven­din­ti iš So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos šie­met ga­vo be­veik 60 tūkst. eu­rų. Sus­kai­čiuo­ta, kad už mi­ni­ma­lų už­dar­bį bus ga­li­ma įdar­bin­ti 30 as­me­nų. Ži­no­ma, tai nė­ra daug, bet vis ge­riau ne­gu nie­ko. Bė­da tik, kad nie­kas per daug ne­kont­ro­liuo­ja, ko­kius dar­bus dir­ba tie pa­gal šią pro­gra­mą įdar­bin­ti as­me­nys. O kur nė­ra kont­ro­lės, kaip ži­nia, at­si­ran­da daug vie­tos sa­vi­veik­lai.

Bū­tent du to­kius sa­vi­veik­li­nin­kus Mo­kes­čių ins­pek­ci­ja pir­ma­die­nio po­pie­tę ap­ti­ko Nau­so­džio se­niū­no Da­riaus Prei­bio kie­me Kau­šė­nų kai­me, Bab­run­go gat­vė­je. Vie­nas ro­vė ir va­lė mor­kas, o ki­tas bai­gi­nė­jo dai­lin­ti se­niū­no na­mą.

Pir­ma­sis, ne­ti­kė­tai už­klup­tas mo­kes­čių ins­pek­to­riaus ir jį ly­dė­ju­sių po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų, die­va­go­jo­si pas se­niū­ną kie­me at­si­dū­ręs vos prieš po­rą va­lan­dų. Min­ky­da­mas ran­ko­se pur­vi­nas mor­kas vy­ras ti­ki­no, kad iki pie­tų try­nė­si se­niū­ni­jo­je. Bet lie­tus py­lė kaip iš ki­bi­ro, o dan­gus vis la­biau niau­kė­si, tad se­niū­nas jam ir pa­siū­lęs pa­dir­bė­ti jo dar­že.

„Nie­ko ne­mo­ku dirb­ti, tai tik prie mor­kų lie­ka“, – ne­links­mai nu­si­šyp­so­jo. Ar už to­kią pa­slau­gą se­niū­nas pa­ža­dė­jo pa­pil­do­mą at­ly­gį? „Ne, kas tau. Tu­rim juk dirb­ti tuos vie­šuo­sius dar­bus, o kur, ne taip ir svar­bu. Svar­bu, kad už­skai­ty­tų kaip ati­dirb­tą die­ną“, – kal­bė­jo Al­gi­man­tu pri­si­sta­tęs žmo­gus.

Vy­ras pa­sa­ko­jo, kad dirb­ti į Nau­so­džio se­niū­ni­ją jį at­siun­tė Užim­tu­mo tar­ny­ba (ku­rią Al­gi­man­tas, kaip ir dau­ge­lis ki­tų, se­nu pa­pra­ti­mu dar Dar­bo bir­ža va­di­na). „Kai oras ge­ras, pa­ke­lės grio­vius šie­nau­jam. Tai šen, tai ten siun­čia. O kai ly­ja, kaip šian­dien, nė­ra kas da­ryt. Tai ir pa­siū­lė žmo­gus pas jį dar­že...“ – dės­tė te­beg­niauž­da­mas ran­ko­se tas pa­čias mor­kas.

Pa­lei­do jas tik ins­pek­to­riui pa­pra­šius ra­šy­ti pa­siaiš­ki­ni­mą, ko­dėl dir­ba ne­le­ga­liai, ne­re­gist­ra­vęs jo­kios veik­los.

Dvi die­nas – vi­suo­me­nei, du mė­ne­sius – se­niū­nui

Kol Al­gi­man­tas rai­tė pa­siaiš­ki­ni­mą, pa­kal­bi­no­me ir ant­rą­jį dar­bi­nin­ką. Vir­gi­li­jus, prie­šin­gai nei pir­ma­sis pa­šne­ko­vas, bu­vo at­vi­ras – pas se­niū­ną dar­buo­ja­si jau be­veik du mė­ne­sius.

Jam pa­ti­kė­ta ap­kli­juo­ti Prei­bių sta­to­mą na­mą klin­ke­rio ply­te­lė­mis. Aki­vaiz­du, kad se­niū­nas ra­do ge­rą meist­rą, nes na­mo fa­sa­do ap­dai­la – be­veik baig­ta. Dar die­na ki­ta, ir Al­gi­man­tas tur­būt bū­tų ga­lė­jęs grįž­ti prie vi­suo­me­nei nau­din­gų dar­bų.

Tie­sa, vy­ras sa­kė, kad lie­pą ke­lias die­nas iš­ties šie­na­vęs pa­ke­les, kaip ir pri­klau­so dir­ban­čia­jam pa­gal Užim­tu­mo di­di­ni­mo pro­gra­mą. Įdar­bin­tas se­niū­ni­jo­je bu­vo lie­pos 26-ąją. „Po to se­niū­nas pa­siū­lė pa­dir­bėt čia, pas jį“, – pri­dū­rė. Ar kli­juo­ti ply­te­les leng­viau, nei pjau­ti žo­lę? „Leng­viau“, – tars­te­lė­jo, bet į to­li­mes­nius aiš­ki­ni­mus, ko­dėl priė­mė se­niū­no siū­ly­mą, ne­si­lei­do.

Pak­laus­tas, ar už šį dar­bą se­niū­nas jam mo­ka pa­pil­do­mai, Al­gi­man­tas at­sa­kė, kad ne. Gau­na iš vals­ty­bės mi­ni­ma­lią al­gą kaip ir vi­si, įdar­bin­ti pa­gal mi­nė­tą­ją pro­gra­mą. „Se­niū­nas tik pa­val­gy­ti duo­da“, – dar iš­gir­do­me.

Štai taip. Kas ne­no­rė­tų taip gy­ven­ti. Už­ten­ka pa­si­rū­pin­ti pie­tu­mis dar­bi­nin­kams, ir ta­vo na­mas ky­la kaip ant mie­lių. Net­ru­kus Prei­biai čia jau ga­lės priim­ti pir­muo­sius puo­tau­to­jus, mat sta­ti­nys su­ma­ny­tas kaip po­ky­lių sa­lė.

O jei vals­ty­bės ap­mo­ko­mi dar­bi­nin­kai dar ir der­lių nui­ma, žo­lę nu­pjau­na... Gy­venk ir žvenk.

Oi, at­si­pra­šau. Apie tą žo­lę gal ir pa­gra­ži­nom. Iš dar­bo grį­žu­si po­nia Prei­bie­nė pa­sa­ko­jo, kad vi­są di­džiu­lę te­ri­to­ri­ją, ku­rios – net 4,85 hek­ta­rai, jied­viem su vy­ru pa­de­da pri­žiū­rė­ti ret­kar­čiais at­va­žiuo­jan­tis sū­nus.

Apie čia plu­šan­čius dar­bi­nin­kus mo­te­ris sa­kė nie­ko ne­ži­nan­ti. Esą į dar­bą iš­sku­ban­ti anks­ti ry­te, kai čia dar nie­ko ne­bū­na, tad nei ka­da jie at­si­ran­da, nei kiek bū­na ir ką vei­kia, pa­sa­ky­ti ne­ga­lin­ti. „Vy­ro klaus­kit“, – tep­ri­dū­rė.

„Kiek kar­tų jiems esu sa­kęs, kad ne­da­ry­tų to“

Pats ga­liau­siai į kie­mą nau­juo­ju tar­ny­bi­niu vi­su­rei­giu at­sku­bė­jęs se­niū­nas D. Prei­bys su­sku­bo aiš­kin­ti, kad ne­ti­kė­tu­me, ką ap­lin­ki­niai šne­ka. O šne­ka jie, kad tie pa­tys se­niū­ni­jos dar­bi­nin­kai, su ne­šio­ja­mo­jom žo­liap­jo­vėm šie­nau­jan­tys vie­šą­sias erd­ves, ne­re­tai su­ka­si ir po Prei­bių te­ri­to­ri­ją.

„Bū­na, kad pjau­na ana­pus ke­lio, prie Plun­gės jū­ros, ir suei­na į ma­no pa­vė­si­nę pa­val­gy­ti. O kar­tais ir čia su vi­sais tri­me­riais su­si­kraus­to. Tar­kim, jei pra­de­da ly­ti. Suei­na ta­da vi­si čia pas ma­ne lauk­ti, ka­da at­va­žiuo­siu jų paim­ti. Kiek kar­tų jiems esu sa­kęs, kad ne­da­ry­tų to, bet ži­no­te, toks jų pro­te­lis... Ne­pa­sa­ky­si jiems...“ – dės­tė se­niū­nas.

– Vis dėl­to šį­kart tuos du vy­rus ra­do­me ne žo­lę pas jus pjau­nan­čius. Vie­nas jū­sų mor­kas ro­vė, ki­tas, pa­si­li­pęs ant pa­sto­lių, dir­bo prie na­mo ap­dai­los, – pri­mi­nėm se­niū­nui tai, ką ne iš ap­lin­ki­nių gir­dė­jom, bet sa­vo akim pa­ma­tėm.

– Tai dėl blo­go oro. Iki pie­tų li­jo. Lau­kėm, kad nu­sto­tų. Ne­nus­to­jo, tai ir pa­siū­liau čia pa­si­dar­buot.

– Už at­ski­rą at­ly­gį?

– Taip, bu­vom su­ta­rę, kad at­ski­rai su­mo­kė­siu. Prie to, ką gau­na iš Užim­tu­mo tar­ny­bos, dar pri­dė­siu nuo sa­vęs.

– Bet vy­rai sa­kė prie­šin­gai.

– Ne­ga­li bū­ti. Me­las gry­nas.

– Tai kiek įpras­tai mo­kat dar­bi­nin­kui už die­ną?

– Su kiek­vie­nu at­ski­rai ta­ria­mės. Bū­na, kad sa­vait­ga­lį pa­si­va­di­nu pas sa­ve bul­vių kas­ti. Vie­nam tom pa­čiom bul­vėm at­si­ly­gi­nu, jei pra­šo, ki­tam pi­ni­gais. Įvai­riai.

– O kas ta­da rū­pi­na­si vie­šo­sio­mis se­niū­ni­jos erd­vė­mis, jei dar­bi­nin­kai pas jus plu­ša?

– Šian­dien tik taip išė­jo, kad dar­bo va­lan­do­mis juos at­si­ve­žiau. Bet tik dėl to, kad lie­tus li­jo. Ne­bu­vo jiems ką dirb­ti, o pa­leist ne­si­no­ri. Rei­kia įfor­min­ti kaip dar­bo die­ną. O šiaip čia pas ma­ne jie tik va­ka­rais ar­ba sa­vait­ga­liais.

– Bet Vir­gi­li­jus pa­sa­ko­jo, kad sa­vait­ga­liais il­si­si, o dar­bo die­nom – čia. Ir taip jau – nuo lie­pos.

– Tik­rai ne taip vis­kas bu­vo. Sa­kau, tik sa­vait­ga­liais ir va­ka­rais.

Me­luo­ti ne­gar­bin­ga

Gal ir bū­tu­me pa­ti­kė­ję to­kiais la­bai nuo­šir­džiai nu­skam­bė­ju­siais se­niū­no žo­džiais, jei prieš tai ne­bū­tu­me at­li­kę na­mų dar­bų. Sa­vai­tę prieš tai ko­ne kiek­vie­ną dar­bo die­ną pa­tik­rin­da­vo­me, ką vei­kia Vir­gi­li­jus. Ir kas­kart jį ras­da­vo­me to­se pa­čio­se se­niū­no Da­riaus val­do­se Kau­šė­nuo­se.

Vy­riš­kio ryš­kiai rau­do­ną fia­tą ga­li­ma pa­ste­bė­ti jau iš to­lo. O ir jį pa­tį ne kar­tą ma­tė­me be­si­su­kio­jan­tį po se­niū­no kie­mą. Ir tik­rai ne va­ka­rais bei sa­vait­ga­liais, kaip ti­ki­no se­niū­nas, bet dar­bo va­lan­do­mis. Jei kam kils abe­jo­nių, ga­li­me nu­ra­min­ti – įro­dy­mai (vaiz­di­nė me­džia­ga) sau­giai pa­dė­ti.

Apie Vir­gi­li­jų pir­mą sy­kį iš­gir­do­me prieš po­rą sa­vai­čių. Maž­daug ta­da ir nu­spren­dė­me im­tis šio ty­ri­mo, kad ga­lė­tu­me pa­tik­rin­ti, ar tie­sa, ką mums pa­sa­ko­jo du mū­sų skai­ty­to­jai (abie­jų pa­šne­ko­vų var­dai ir pa­var­dės re­dak­ci­jai ži­no­mi).

Vie­nas jų dės­tė, kad tas pa­ts Vir­gi­li­jus lie­pą iš­ties ke­lias die­nas šie­na­vo pa­ke­les. „Sy­kį su­ti­kau jį. Klau­siau, kaip se­ka­si, ar su tri­me­riu te­be­vargs­ta. At­sa­kė, kad ne, ne­be­vargs­ta. Esą da­bar klin­ke­rį kli­juo­ja. Aš jo ir ne­bek­lau­siau, kur jis tą klin­ke­rį kli­juo­ja. Ir taip aiš­ku bu­vo“, – pri­si­mi­nė lie­pą įvy­ku­sį po­kal­bį.

Pak­laus­tas, kaip su­pra­to, kad pa­žįs­ta­mas plu­ša pas se­niū­ną, vy­ras dės­tė, kad ir anks­čiau ne kar­tą esą taip yra bu­vę. Jis be Vir­gi­li­jaus mi­nė­jo dar du as­me­nis, ku­rie taip pat rū­pi­na­si ne vie­šo­sio­mis, kaip tu­rė­tų, bet pri­va­čio­mis se­niū­no val­do­mis. Tik jų var­dų sa­kė ne­ži­nan­tis.

Ant­ra­sis pa­šne­ko­vas gy­ve­na ta­me pa­čia­me Kau­šė­nų kai­me kaip ir se­niū­nas. Vy­ras dės­tė, kad Prei­bys pa­sta­ro­sio­mis die­no­mis ko­ne kas die­ną sa­vo dar­bi­niu vi­su­rei­giu pas sa­ve at­si­ve­ža po­rą vy­rų. Dar vie­nas kas ry­tą at­va­žiuo­ja rau­do­nu fia­tu.

„Se­niū­nui ne tik dar­bo jė­ga nie­ko ne­kai­nuo­ja. Kur dar žvy­ras, ku­ris kas­kart pra­de­da plauk­ti į se­niū­no kie­mą, kai tik se­niū­ni­jos te­ri­to­ri­joj koks ke­lias re­mon­tuo­ja­mas. Tas pa­ts bu­vo ne tik as­fal­tuo­jant Bab­run­go gat­vę, bet ir kei­čiant ke­lio per Var­ka­lius dan­gą“, – var­di­no kau­šė­niš­kis.

Ar at­si­pra­šys?

Pri­min­si­me, kad maž­daug prieš me­tus „Že­mai­tis“ ra­šė apie gy­ven­to­jams ki­lu­sius įta­ri­mus, jog Bab­run­go gat­vei re­mon­tuo­ti skir­tas žvy­ras ve­ža­mas į se­niū­no D. Prei­bio kie­mą.

Po šios pub­li­ka­ci­jos Sa­vi­val­dy­bė­je bu­vo su­da­ry­ta spe­cia­li ko­mi­si­ja iš­tir­ti, ar se­niū­nas ne­pa­žei­dė vie­šų­jų ir pri­va­čių in­te­re­sų. Tą pa­ti vė­liau narp­lio­jo ir Vy­riau­sio­ji tar­ny­bi­nės eti­kos ko­mi­si­ja, ta­čiau ir vie­na, ir ki­ti kons­ta­ta­vo, kad jo­kio pa­žei­di­mo ne­bu­vo.

„Va­di­na­si, se­niū­nas ne­kal­tas, o pub­li­ka­ci­ja – iš­pūs­tas bur­bu­las“, – tą­syk ra­šė vie­nas ra­jo­no laik­raš­tis, ste­bė­ję­sis, kad po to­kio „pa­tam­py­mo“ nie­kas se­niū­no taip ir neat­sip­ra­šė.

Perf­ra­zuo­jant šio laik­raš­čio min­tis, įdo­mu bū­tų su­ži­no­ti, ar po pir­ma­die­nį išaiš­kė­ju­sios tie­sios D. Prei­bys at­si­pra­šys vals­ty­bės ir pi­lie­čių už iš­švais­ty­tas jų lė­šas?

Lau­kia pa­siaiš­ki­ni­mo

Tre­čia­die­nį „Že­mai­čio“ šia te­ma kal­bin­tas Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius Min­dau­gas Kau­nas sa­kė jau ži­nan­tis, kad D. Prei­bys pri­si­da­rė ne­ma­lo­nu­mų. Esą apie tai jis pa­ts pra­ne­šė sa­vo darb­da­viui.

„Da­bar lau­kiu jo pa­ties pa­siaiš­ki­ni­mo. Kai gau­sim, pra­dė­sim tar­ny­bi­nį ty­ri­mą. Pra­šy­si­me ati­tin­ka­mų ins­ti­tu­ci­jų pa­teik­ti mums su šiuo įvy­kiu su­si­ju­sią me­džia­gą. Jei paaiš­kės, kad se­niū­nas iš­ties nau­do­jo­si sa­vo pa­rei­go­mis, rei­kės priim­ti ati­tin­ka­mą spren­di­mą. Bet aš ti­kiuo­si, kad to­kiu at­ve­ju jis pa­ts su­si­pras, kaip tu­ri elg­tis. No­riu pa­brėž­ti tik tai, kad si­tua­ci­ja bus ver­ti­na­ma tik­rai at­sa­kin­gai ir ne­bus jo­kių dangs­ty­mų ar ban­dy­mų kaž­ką su­švel­nin­ti“, – pa­ža­dė­jo ad­mi­nist­ra­ci­jos va­do­vas.

Pa­sak jo, pa­ts D. Prei­bys vi­są šią is­to­ri­ją pa­va­di­no ne­su­sip­ra­ti­mu, bet pla­čiau esą nie­ko ne­ko­men­ta­vo. Pa­ža­dė­jo vis­ką iš­dės­ty­ti sa­vo pa­siaiš­ki­ni­me. Ži­nant, ką jis kal­bė­jo žur­na­lis­tams pir­ma­die­nį, ne­sun­ku nu­ma­ny­ti, koks bus to pa­siaiš­ki­ni­mo tu­ri­nys.

O gal vis dėl­to emo­ci­joms nu­slū­gus at­si­ras bent kris­le­lis drą­sos pri­si­pa­žin­ti su­kly­dus ir pa­siel­gus ne­tin­ka­mai? Juo la­biau kad se­niū­no žyg­dar­biais jau su­si­do­mė­jo ir po­li­ci­ja.

Lau­ki­te tę­si­nio.

Užim­tu­mo di­di­ni­mo pro­gra­mai įgy­ven­din­ti So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­ja Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bei šie­met sky­rė 59,2 tūkst. eu­rų. Šie pi­ni­gai nu­ma­ty­ti be­dar­biams ir pi­ni­gi­nės so­cia­li­nės pa­ra­mos ga­vė­jams in­teg­ruo­tis į dar­bo rin­ką, at­sta­ty­ti so­cia­li­nius ir dar­bo įgū­džius ir di­din­ti Plun­gės ra­jo­no gy­ven­to­jų užim­tu­mą. Nu­ma­ty­ta, kad įdar­bin­ti žmo­nės tvar­kys Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės bend­ro nau­do­ji­mo vie­šą­sias erd­ves, at­liks ki­tus lai­ki­no po­bū­džio vi­suo­me­nei nau­din­gus dar­bus.

At­siž­vel­gus į gau­tas vals­ty­bės biu­dže­to lė­šas, šie­met se­niū­ni­jos ter­mi­nuo­tas dar­bo su­tar­tis su­da­rė su 30 as­me­nų. Jie, ga­vus Užim­tu­mo tar­ny­bos re­ko­men­da­ci­jas, įdar­bin­ti 1–6 mė­ne­sių lai­ko­tar­piui.

Sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­jos Ge­no­vai­tės Va­sy­lie­nės tei­ra­vo­mės, ar Sa­vi­val­dy­bė kont­ro­liuo­ja, ką se­niū­ni­jo­se vei­kia mi­nė­tie­ji as­me­nys, ko­kiais dar­bais už­sii­ma?

„Mes tik pra­šo­me, kad se­niū­ni­jos kiek­vie­nam ket­vir­čiui pa­si­bai­gus mums pa­teik­tų ata­skai­tas, kiek as­me­nų ir ko­kiam lai­ko­tar­piui bu­vo įdar­bi­nu­sios. Apie tai, ko­kius dar­bus tie žmo­nės dir­bo, ata­skai­to­je ra­šy­ti ne­rei­kia. Se­niū­nas įdar­bi­no, se­niū­nas ir tu­ri kont­ro­liuo­ti, kaip ir ką jie dir­ba“, – kal­bė­jo G. Va­sy­lie­nė.