Praeiviams gėda, o savininkui?

„Kad jau klau­sia­te, kur ko­kie šiukš­ly­nai, siū­ly­čiau at­vyk­ti prie J. Tu­mo-Vaiž­gan­to gatvės 37A na­mo. Tiks­liau ne na­mas ten, o toks me­di­nis na­me­lis su­krypęs. Gal­vo­jau, ne­gy­ve­na­mas, bet sykį iš jo iš­lindęs žmo­gus nu­si­šla­pi­no kie­me ant šiukš­lių krūvos ir nu­lin­do at­gal. Bet mat jį ne­matę – ne dėl to­kio kiau­liš­ko el­ge­sio skam­bi­nu, o dėl šiukš­lyno prie to na­mo. Ei­da­mas cent­ri­ne J. Tu­mo-Vaiž­gan­to gat­ve ga­li ma­ty­ti ją, bet nie­kam kaž­kodėl neužk­liū­na. Ar ši­taip ga­li būti?“ – pik­ti­no­si mūsų skai­ty­to­ja.
Nusp­rendę ap­si­lan­ky­ti jos nu­ro­dy­tu ad­re­su, ne­sun­kiai ra­do­me taip vaizd­žiai nu­pieštą me­dinį na­melį ir ša­lia jo pūpsan­čią vi­so­kio šlamš­to krūvą, su­verstą ant kaž­ka­da ten įreng­to ir kiemą turė­ju­sio puoš­ti gėlynė­lio. Paė­jus gi­liau į vi­dinį kiemą, už to na­me­lio at­si­vėrė dar įspūdin­gesnė ne­tvar­ka, ta­čiau, kaip sa­ko­ma, – vel­niai jos ne­matę. Jei kas ir ga­li „grožė­tis“ to­kiu vi­di­niu kie­mu, tai tik pa­tys to na­me­lio sa­vi­nin­kai. O štai ap­šnerkš­ta prie­kinė kie­mo pusė – jau vi­siems „ant akių“: ir ap­lin­kui gy­ve­nan­tiems, ir pro šalį trau­kian­tiems.
Ta­čiau su­ži­no­ti, kas at­sa­kin­gas už to­kią ne­tvarką, tąkart „Že­mai­čiui“ ne­pa­vy­ko: nie­kas nea­ti­darė nei pa­čio na­me­lio, nei kai­my­ni­nių namų durų. Pa­vy­ko pa­kal­bin­ti tik gre­ta vei­kian­čios kir­pyk­los dar­buo­toją. Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad jau se­no­kai yra pri­vers­ta taiks­ty­tis su to­kiu vaiz­du pro langą, ir džiaugė­si, kad pa­ga­liau kaž­kas išdrį­so pa­vie­šin­ti pro­blemą – pa­skam­bin­ti į re­dak­ciją.
„Man te­ko girdė­ti, kad tas na­me­lis kaip ir nuo­mo­ja­mas yra ar šiaip už­leid­žia­mas ko­kiems su­vargė­liams. Se­niau ma­ty­da­vau ap­lin­kui slam­pio­jantį tokį vyrą. Gal jis čia at­si­kėlęs bandė tvarką vi­duj pa­da­ry­ti ir iš­nešė visą šlamštą į kiemą. Bet ir jo jau kurį laiką ne­ma­ty­ti“, – pa­sa­ko­jo kirpė­ja.
Ne­pa­vy­kus ras­ti nei na­me­lio sa­vi­nin­ko, nei nuo­mi­nin­ko, su­rin­ko­me Sa­vi­val­dybės eko­logės Ro­ber­tos Ja­ku­mienės te­le­fo­no nu­merį ir pa­prašė­me pa­dėti iš­siaiš­kin­ti, kas at­sa­kin­gas už ap­lin­ki­nių akis ba­dantį šiukš­lyną.
Po po­ros dienų per­skam­bi­nu­si eko­logė pa­pa­sa­ko­jo ir pa­ti su mies­to se­niū­ne Dan­gi­ru­te Jur­ku­vie­ne ap­si­lan­kiu­si nu­ro­dy­tu ad­re­su, ta­čiau, kaip ir mes, at­si­tren­ku­si į už­ra­kin­tas na­me­lio du­ris.
„Nei Sa­vi­val­dybė, nei se­niū­ni­ja ne­tu­ri teisės sa­vi­va­liau­ti pri­va­čia­me skly­pe. Vis­kas, ką ga­li­me pa­da­ry­ti, tai iš­siaiš­kin­ti sa­vi­ninką ir nu­si­ųsti jam įspėjimą bei pa­ra­gi­nimą su­si­tvar­ky­ti. Gal tai pa­dės“, – svarstė R. Ja­ku­mienė.
O jei žmo­gus liks kur­čias ir ak­las to­kiam pa­ra­gi­ni­mui? „Teo­riš­kai už šva­ros tai­syk­lių pa­žei­dimą, jei ne­rea­guo­ja­ma į ra­gi­nimą, kaip ir ga­li­ma skir­ti baudą, bet pra­ktiš­kai turėtų būti rim­tes­nis pa­grin­das tam, pa­vyzd­žiui, įro­dy­mas, kad tas šiukš­ly­nas ke­lia pa­vojų žmonėms ar ap­lin­kai“, – sakė eko­logė.
Pa­sak jos, kiek­vie­nas švarą ir tvarką su­pran­ta sa­vaip. Kas ap­lin­ki­niams – šlamš­to krūva, sa­vi­nin­ko ga­li būti ver­ti­na­ma kaip jo tur­tas ir nuo­sa­vybė, prie ku­rios, šiukš­tu, nie­kas ne­ga­li kiš­ti nagų.
Gal ir ga­li­ma su tuo su­tik­ti – kiek­vie­nas tu­ri­me sa­vo po­žiūrį ir su­pra­timą, ta­čiau bent jau šiuo konk­re­čiu at­ve­ju visų dėme­siui „išeks­po­nuotą“ šlamštą sun­ku būtų pa­va­din­ti bent kaž­ko­kią vertę tu­rin­čiu tur­tu. Rei­kia tikė­tis, kad jei ne gau­tas ra­gi­ni­mas su­si­tvar­ky­ti, tai bent vie­šu­mas pri­vers na­me­lio sa­vi­ninką su­si­gėsti ir tą sa­vo „turtą“ pa­slėpti kur nors to­liau nuo praei­vių akių, o už­vis ge­riau­sia – šiukš­ly­ne.