Prasmingai ir kūrybingai nugyventi 25-eri metai

„25-eri me­tai žmo­gaus gy­ve­ni­me – daug, o įstai­gai tai – tik ma­žas la­še­lis“, – per gim­ta­die­nio šven­tę sa­kė aso­cia­ci­jai nuo pat jos įkū­ri­mo va­do­vau­jan­ti Ge­no­vai­tė Raz­ba­daus­kie­nė. Gau­siai su­si­rin­ku­siems aso­cia­ci­jos na­riams ir sve­čiams ji pri­mi­nė, kaip at­si­ra­do ši drau­gi­ja.

Tie­są sa­kant, min­tis įkur­ti to­kią aso­cia­ci­ją ki­lo jos duk­rai So­na­tai Raz­ba­daus­kai­tei. Ji pri­si­mi­nė, kaip 1993 me­tais bu­vo pa­kvies­ta į Kau­ną da­ly­vau­ti ku­riant res­pub­li­ki­nę ser­gan­čių­jų ner­vų-rau­me­nų li­go­mis aso­cia­ci­ją. Bū­tent ta­da ir gi­mė drą­sus su­ma­ny­mas, kad šios pa­da­li­nys ga­lė­tų at­si­ras­ti ir Plun­gė­je, mat čia taip pat ne­trūks­ta mi­nė­tų­jų li­gų pri­spaus­tų žmo­nių.

„Jei kas ta­da man bū­tų pa­sa­kęs, kad švę­sim šią su­kak­tį, bū­čiau ne­pa­ti­kė­ju­si. Ačiū ma­mai, ku­ri įdė­jo daug pa­stan­gų ir dėl pa­čios aso­cia­ci­jos, ir dėl ma­no as­me­ni­nių pa­sie­ki­mų“, – dė­ko­jo mo­te­ris sa­vo gim­dy­to­jai, su ku­ria ran­ka ran­kon vi­sus tuos me­tus dir­bo ir sten­gė­si, kad drau­gi­ja gy­vuo­tų, kad į už­siė­mi­mus atei­nan­tys ar ra­tu­kais at­rie­dan­tys neį­ga­lie­ji ne tik tu­ri­nin­gai pra­leis­tų lai­ką, ga­lė­tų pa­bend­rau­ti su to pa­ties li­ki­mo žmo­nė­mis, bet ir at­ras­tų sa­vo ta­len­tus.

Be­je, pa­sta­ro­ji veik­la šią aso­cia­ci­ją gar­si­na la­biau­siai. Ir gim­ta­die­nio šven­tės me­tu sa­lė­je bu­vo eks­po­nuo­ja­mi įspū­din­gi pa­veiks­lai, ku­riuos leng­vai ga­lė­tum pri­skir­ti pro­fe­sio­na­liems dai­li­nin­kams, jei ne­ži­no­tum, kad šiuos kū­ri­nius nu­ta­pė pie­ši­mo tech­ni­kų ne­stu­di­ja­vu­sios mo­te­rys.

Ki­ta ver­tus, vi­siš­ko­mis sa­va­moks­lė­mis jų ir ne­pa­va­din­si, mat jau ku­rį lai­ką su aso­cia­ci­jos na­riais dir­ba Tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Plun­gės sky­riaus va­do­vė Jo­lan­ta Mil­te­nė. Ji ren­gi­nio me­tu pri­si­mi­nė pir­mą­jį su­si­ti­ki­mą su aso­cia­ci­jos na­rė­mis. Juok­da­ma­si pa­sa­ko­jo, kaip šios iš kar­to pa­reiš­kė, kad ko jau ko, bet pieš­ti tik­rai ne­mo­kan­čios ir ne­mėgs­tan­čios.

Sun­ku pa­ti­kė­ti, kad tų pa­čių mo­te­rų dar­bai da­bar eks­po­nuo­ja­mi įvai­rio­se pa­ro­do­se, ke­liau­ja po švie­ti­mo įstai­gas. Sy­kį net bu­vo su­reng­ta jų pa­ro­da Sei­me. Ir gim­ta­die­nio šven­tė­je da­ly­va­vę gar­būs sve­čiai bu­vo ap­do­va­no­ti šių mo­te­rų pa­veiks­lais. Ren­gi­nio me­tu pri­min­ta, kad aso­cia­ci­jos na­riai ne tik pie­šia, bet ir dai­nuo­ja, už­sii­ma įvai­riais rank­dar­biais, ki­ta šir­džiai mie­la veik­la.

„Tai bu­vo pra­smin­gai ir kū­ry­bin­gai nu­gy­ven­tas lai­kas, – pa­si­džiau­gė S. Raz­ba­daus­kai­tė, ap­žvelg­da­ma nuei­tą ke­lią. – Ti­kiuo­si, kad ir to­liau gy­vuo­sim, gau­sim fi­nan­sa­vi­mą mū­sų pa­reng­tiems pro­jek­tams. Nors su­lau­kus 25-erių jau bū­tų lai­kas pra­dė­ti gy­ven­ti sa­va­ran­kiš­kai.“

Nau­jos pa­tal­pos švie­sia­me ir erd­via­me dar tik be­si­ku­rian­čia­me Plun­gės bend­ruo­me­nės cent­re (bu­vu­siuo­se pa­ra­pi­jos na­muo­se) – di­de­lis žings­nis sa­va­ran­kiš­ko gy­ve­ni­mo link. Tie­sa, pro­jek­ti­nės veik­los at­si­sa­ky­ti bus ga­li­ma dar ne­grei­tai. Ren­gi­ny­je da­ly­va­vęs Sei­mo na­rys Jo­nas Var­ka­lys sa­kė nuo­lat kal­ban­tis apie tai, kad to­kios drau­gi­jos tu­rė­tų bū­ti fi­nan­suo­ja­mos ne per pro­jek­tus, ta­čiau kas­met ski­riant joms do­ta­ci­jas iš vals­ty­bės biu­dže­to.

Nuo 2021 me­tų prie to­kio fi­nan­sa­vi­mo mo­de­lio pe­reis vai­kų die­nos cent­rai. Kas ži­no, gal ta­da sa­vo ei­lės su­lauks ir neį­ga­lių­jų drau­gi­jos.