Budinti globėja: „Esu tarsi tas žalias klevo lapas“

Rūtos LAU­RI­NAI­TIENĖS nuo­trau­ka
J. Je­den­kutė, 2011 m. grįžu­si į gimtąjį Rie­tavą, čia glo­bo­ti iš Kau­no par­si­vežė ir du bro­liu­kus, o jiems užau­gus, nu­tarė sa­vo namų du­ris at­ver­ti ir ki­tiems tėvų glo­bos lai­ki­nai ne­te­ku­siems vai­kams
Rietaviškė Jolanta Jedenkutė, prie širdies glaudusi ir į gyvenimą išleidusi du likimo nuskriaustus broliukus, manė, kad tuo jos misija ir baigėsi. Tačiau ne veltui sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Išgirdusi, jog Rietavo savivaldybė žiniasklaidoje nuolat pliekiama, nes jai niekaip nesiseka rasti budinčio globėjo, pasiryžo ja tapti. Taigi pirmąjį liepos sekmadienį Lietuvoje minimą Globėjų dieną Rietavas pasitiks jau džiugiai – pagaliau Savivaldybėje atsirado žmogus, pas kurį laikinai globai, atsiradus neramumų šeimoje, nesvarbu, dieną ar naktį, bus galima atvežti ir priglausti šios šeimos vaikus.

Globėja – pareiginga, rūpestinga ir mylinti

Budinčia globėja, išklausiusi visus reikalingus kursus, J. Jedenkutė tapo birželį. Nuo to laiko jos rūpesčio, globos ir meilės dar neprireikė nė vienam vaikui, tačiau bet kurią akimirką gali suskambėti telefonas ir būti pranešta, kad toks nelaimėlis ar net keli jau atsirado.

Anot moters, ta nežinomybė šiek tiek ir glumina. Pirmojo globotinio, nepaleisdama telefono iš rankų, laukianti su baime. Juk atsiliepusi gali išgirsti, kad į jos namus bus atveštas net ne vienas, o, pavyzdžiui, trys vaikai (tiek jų galima globoti vienu metu).

Nežinai, jie bus kūdikiai ar maištingi paaugliai, pikti ir agresyvūs, o gal žodžio nepratariantys ir užsisklendę, nežinai, jais rūpintis teks mėnesį, kelis, o gal ir visus metus. Vieneri metai yra ta riba, kai priglaustas vaikas turi palikti savo geradarį. Jeigu su tokio vaiko šeima dirbantys specialistai pamatys, kad ji visgi nesugebės tinkamai pasirūpinti savo atžala, vaikui turės būti surasti nuolatiniai globėjai arba įtėviai.

Rietaviškė neslepia: „Žinau, kad bus sunku. Juk visi darom klaidų, kartais gali ir kantybės pritrūkti. Be to, tapdamas budinčiu globėju tu tarsi pasidarai viešas žmogus. Įvairios institucijos turi teisę užeiti į tavo namus, domėtis globa. Tačiau bandysiu. Gal pavyks.“

O Rietavo socialinių paslaugų centro  direktorė Danutė Stončiuvienė net neabejoja, kad tikrai pavyks. Pasak jos, itin darbšti, pareiginga, rūpestinga, humoro jausmą turinti bei žodžio kišenėje neieškanti ir, svarbiausia, svetimus vaikus it savus mylinti Jolanta šiam darbui tinka puikiai.

„Ne tik ji vaikus, bet ir ją vaikai myli“, – patikino direktorė.

Rūpinosi aštuoniais vaikais, priglaudė du

D. Stončiuvienės žodžius pagrindžia darbai. Rietave gimusi ir augusi J. Jedenkutė sparnus iš gimtojo miesto buvo išskleidusi į Kauną, ten visą dešimtmetį dirbo VšĮ „Vaiko tėviškės namai“ šeimynos mama-auklėtoja. Ne veltui toks pareigų pavadinimas, mat mamą Jolanta atstojo net 8-iems vaikams.

Šiai įstaigai persitvarkius, 2011 metais moteris nusprendė grįžti į Rietavą, kur turėjo nuosavą butą. O išvažiuodama iš Kauno paliko prašymą globon pasiimti jos nuo kūdikystės – 8-ių mėnesių – globotą ir prižiūrėtą berniuką, kuris su broliu jau buvo atsidūręs vaikų globos namuose. Bet Jolantai buvo pasakyta, kad turinti imti abu, mat broliukus išskirti – šiukštu. Tad abu ir parsivežusi.

Šitaip tuomet jau vienuolikmetis ir trylikametis broliai tapo rietaviškiais, užaugo globojami jiems jau gerai pažįstamos moters, kurios kitaip kaip mama niekada ir nevadino.

Moteris savo šeimos nesukūrė ir vaikų nesusilaukė, tačiau Motinos dieną mini, visada džiaugiasi abiejų brolių sveikinimais. Nors vienas jų gyvena užsienyje, nepamiršta paskambinti, pasidomėti. Sveikina vaikai ir gimtadienio proga. Gyvenantis šalia dar ir pagelbėja – antai neseniai padėjo sunešti malkas, 54-erių Jolantai padeda nepasimesti ir technologijų pasaulyje.

Moteris džiaugiasi, kad vaikai užaugo dorais žmonėmis, nenuėjo klystkeliais, o to, augindama juos, labiausiai bijojusi.

Už globą ir begalinę meilę – įvertinimas

Vaikai Jolantą supo visą gyvenimą. Antai 2015–2019 m. ji dirbo socialine darbuotoja Rietavo socialinių paslaugų centro vaikų užimtumo grupėje „Būk mano draugas“. Šiame centre socialinės darbuotojos padėjėja dirba ir dabar.

Už begalinę meilę, rūpestį ir atsidavimą vaikams, kurie neteko šeimos, artimųjų, 2018 metais Rietavo savivaldybės mero padėkos vakaro metu rietaviškė buvo apdovanota gerumo angelo statulėle. Už darbą su vaikais padėkos raštu pagerbta ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Tačiau mums bendraujant Jolanta šių savo veiklos įvertinimų nė nemini. Kalba apie tai pasisuka tik jau fotografuojantis.

Bus sunkiau

Rietaviškė sako, kad jos meilę vaikams atperka jų rodomas dėmesys ir rūpestis. Nors supranta, kad dabar, tapus budinčia globėja, su iš šeimų paimtais vaikais būtent dėl to laikinumo stipresnio ryšio užmegzti ir nepavyks.

„Kai broliai važiavo į Rietavą, buvo paprasčiau – jie žinojo, kur ir pas ką važiuoja. Juos globojau nuo mažumės. O čia ir aš pati esu tarsi tas žalias klevo lapas, – juokiasi. – Vaikai pas mane neužsibus ir greičiausiai grįš pas tėvus. O jiems atvykus, ypač, jei dar mažučiai, bus sudėtinga paaiškinti, kodėl jie išplėšti iš tėvų ir laikinai atvežti pas mane – jiems nepažįstamą moterį. Tai turbūt ir bus sunkiausia.“

Kaip bebūtų, tokių globotinių Rietavo savivaldybėje daug atsirasti neturėtų. Mat tiek Socialinių paslaugų centro darbuotojos, tiek pati direktorė, bendraudamos su problemų turinčiomis šeimomis, anot Jolantos, deda visas pastangas, jog vaikai liktų gyventi pas biologinę šeimą.

Centro vadovė D. Stončiuvienė tikisi, jog pamažu Rietave vaikus laikinai globoti norinčių žmonių atsiras ir daugiau. O kol kas džiaugiasi, kad pavyko prikalbinti Jolantą, jau turinčią solidžią šio „darbo“ patirtį ir didelę širdį.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.