Naujausios
Savivaldybėje – 123 saugomi objektai
Prieš pasipilant klausimams, kuriuos dažnu atveju lydėjo ir priekaištai, Aurelija Ričkuvienė – Kultūros paveldo departamento Telšių skyriaus vedėja – trumpai papasakojo, kas yra kultūros paveldo objektas bei kilnojamoji kultūros vertybė. Paaiškino, kokias funkcijas atlieka paveldosaugininkai.
Priminta ir tai, kad kultūros paveldas pagal statusą skirstomas į registrinį, valstybės ar Savivaldybės saugomą bei paminklus. Rūšiuojamas ir pagal lygmenį (vietinis, regioninis, nacionalinis).
A. Ričkuvienė sakė, kad jos vadovaujamas Telšių skyrius, kuriame dirba kartu su ja atvykę vyr. specialistai Vidmantas Dovidauskas ir Julius Tamošauskas, aptarnauja keturias savivaldybes: Telšių, Mažeikių, Plungės bei Rietavo.
Turtingiausias kultūros paveldo objektais, vedėjos teigimu, yra Telšių rajonas. Čia – beveik 700 saugomų objektų. Mažeikių rajone jų – 472, Plungės – 462. Mažiausiai – vos 123 – yra Rietavo savivaldybėje, iš jų du – paminklai.
Kalbėdama apie saugomus objektus, A. Ričkuvienė kreipėsi į seniūnus, prašydama jų paraginti bendruomenes bendradarbiauti. „Galbūt seniūnijose yra aktyvių bendruomenių, kurios norėtų kažkaip prisidėti prie kultūros paveldo saugojimo, puoselėjimo, sklaidos, želdinimo, restauravimo, tvarkybos. Gal yra medžio meistrų, kurie galėtų tvarkyti koplytėles, koplytstulpius.
Galbūt seniūnijose yra unikalių kultūros objektų, kurie nėra įtraukti į kultūros vertybių registrą. Praneštumėt, mes atvyktume, apžiūrėtume, įvertintume ir pasiūlytume įrašyti į minėtą registrą. Tiesiog skatinu bendradarbiauti, nebijoti, esant reikalui, kreiptis“, – kalbėjo vedėja ir ragino seniūnus iš anksto susiplanuoti, kokius darbus jie žada atlikti tvarkydami kultūros paveldo objektus.
Kaip nepersistengti
Bet meras Antanas Černeckis patikino, kad seniūnai ir be paveldosaugininkų skatinimo tai daro: tvarko ir prižiūri kapinaites, piliakalnius. Juk būtent seniūnijų žinioje šie objektai yra. „Jei ne seniūnijos, kas iš jų šiai dienai bebūtų išlikę“, – pridūrė meras.
Šiuo klausimu pasisakė ir patys seniūnai. Jie prisipažino dažnai bijantys per daug kišti nagus prie saugomų objektų, kad nepersistengtų.
Tokiu atveju, A. Ričkuvienės teigimu, būtina pasitarti su paveldosaugininkais. Dažnai pakanka elementaraus skambučio, pasiklausiant, kokie darbai gali būti traktuojami kaip priežiūros, o kokie – kaip tvarkybos. Priežiūros darbai yra tokie, kurie nekenkia paveldo objekto vertingosioms savybėms. Juos galima atlikti be jokio leidimo.
Meras teiravosi, kaip elgtis su kapinaitėse išgriuvusiais kryžiais ir nuvirtusiais paminklais? Vedėja jam paaiškino, kad jei kapinaitės nėra įrašytos į kultūros vertybių registrą, jų priežiūra – nesudėtinga, tokias tvarkant mažiau biurokratizmo.
Neįgaliųjų problema
Pasinaudodamas paveldosaugininkų vizitu, meras iškėlė ir dar vieną problemą. Jam rūpėjo sužinoti, kaip būtų galima išspręsti neįgaliųjų patekimo į Rietavo bažnyčią bėdą. Dabar negalią turintiems žmonėms yra padarytas lieptelis per zakrastiją.
Įrengti įėjimą per pagrindines duris esą sudėtinga, mat bažnyčia – saugomas kultūros objektas. „Kelerius metus ieškome sprendimų ir vis nerandame. Jūsų specialistai žadėjo parengti kažkokius siūlymus, bet iki šiol jų nesulaukėme. O ši problema niekur nedingo. Žmonės dėl to labai nepatenkinti, skundžiasi“, – dėstė A. Černeckis, priekaištaudamas paveldosaugininkams dėl iki šiol neįgyvendintų pažadų.
A. Ričkuvienė patikino, kad išeitis visada yra. Esą reikia pasikviesti projektuotoją ir ekspertus, kad šie, apžiūrėję bažnyčią, pasakytų, kur geriausia būtų įrengti tokį lieptą. Pasak vedėjos, per paradines duris neįgalieji gal ir negalės patekti, nes vargu ar kas pritars durų gadinimui, bet per šonines – tikrai įmanoma.
Meras skundėsi ir šventovės išore. Sakė, kad jai būtinas bent jau kosmetinis remontas. Anot A. Ričkuvienės, šio turto valdytojas turėtų kreiptis į Kultūros paveldo departamento teritorinį skyrių su paraiška finansavimui gauti. Žinoma, didelių pinigų nereikia tikėtis, bet pabandyti gauti nors nedidelę sumą galima.
Rietaviškiai kultūros paveldo specialistams turėjo ir daugiau klausimų. Ypač jiems buvo aktuali finansavimo tema. A. Ričkuvienė tikino suprantanti, jog pinigų poreikis, tvarkant ar prižiūrint kultūros paveldą, išties yra didelis, bet valstybė nėra pajėgi tiek lėšų skirti, kiek jų reikia. Ji siūlė pabandyti pinigų gauti per Norvegijos fondus, teikiant paraiškas Europos Sąjungos paramai.
„Labai gaila dėl tokios situacijos. Mes kaip ir reikalaujame, administruojame, o pinigų – nėra“, – kalbėjo vedėja, pridėdama, kad ir ateityje finansavimo klausimu nenusimato jokių prošvaisčių.
Su paveldosaugininkais rietaviškiai atsiveikino primindami jiems parko tvoros problemą. Anot mero, dalis tvoros sutvarkyta pasitinikant Mykolo Kleopo Oginskio jubiliejų, o tolimesniems darbams pinigų nėra. Nors jau bene penkiolika metų teikiamos paraiškos finansavimui gauti.
„Juk tęstiniai darbai priskiriami prie prioritetinių. Tai kaip nutinka, kad mes kaskart sulaukiame neigiamo atsakymo?“ – klausė A. Černeckis, tačiau išgirdo tik vedėjos pasiūlymą laimę mėginti dar kartą.