Naujausios
Gyvenimas neglostė
„Buvo malonu. Tačiau nežinau, ar ką tokio padariau“, – rodydama gautą stiklinę angelo statulėlę kuklinosi pašnekovė, kurios kitaip kaip Genute ir nesinori vadinti. Smulkutė, gerų akių, vaikiškai tyro džiaugsmo kupina moteris ir pati sako labiau pratusi, kad ją šauktų Genute. Taip paprasčiau ir artimiau. O juk ji tokia ir yra – kiekvieną priimanti atvira širdimi, nesvarbu, kad ta širdis vaikystėje ir buvo užgauta.
Genutė gimė ir augo gamtos apsuptyje. Namai – Žilaičių kaimo vienkiemis netoli Tverų. Augo su broliu ir sese, iš trijų vaikų – pati vyriausia. Mama buvo labai tikinti, todėl Genutė klasėje tarp pionierių vienintelė neryšėjo raudonos kaklaskarės. Kitiems atrodė tarsi balta varna.
Mergaitė dažnai sulaukdavo bendraklasių užgauliojimų. Vaikai juokdavosi iš jos pamaldumo. Užkliūdavo bet kas – kad ir kišenėje rastas rožinis. Tad taip susiklostė, kad žilaitiškė užaugo neturėdama draugų. Į šokius taip pat neidavo. Pasaulis jautrios sielos mergaitei tuomet atrodė tamsus kaip gūdi naktis. Tekęs sunkus atstumtosios vaidmuo, priverstinis atsiribojimas nuo kitų nuolat slėgė.
Genutę toks gyvenimas užgrūdino, bet širdis dėl to nesukietėjo. Nuoskaudų ji nebeturi – visas jas, užrašiusi popieriuje, išliejo pradėjusi kurti eiles. Šitaip išmoko skausmą paleisti. O poezija kelią pas ją radusi į jos gyvenimą įžengus vyrui Jonui.
Didžiausias turtas – šeima
Genutei vyrą nužiūrėjo jos tėvukas, eigulys. Sykį buvo paprašytas gretimame kaime malkų pjauti. Ten ir pamatęs šeimininkės sūnėną, kaip vėliau pasirodė, dėmesio vertą vaikiną. Po sunkių darbų pas tetą šis nesėdo kartu su vyrais prie stalo vaišintis, o išlėkė į Laukuvą, kur gyveno. Grįžęs eigulys dukrai mestelėjo: „Kokį vykusį žentą nužiūrėjau!“ Tada Genutė iš to tik pasijuokusi, tačiau netrukus namie sulaukusi piršlių.
Pats Jonas į Žilaičių vienkiemį pas būsimąją atvykęs. Tiesa, ne vienas – su teta. Ir priežastis buvo įvardinta kita – prisidengė malkomis. Pas eigulį dėl jų važiuoti buvo įprasta. O atvykęs taip ir pasiliko... Po trijų mėnesių nunešė užsakus, o sutuoktiniais Česnauskais tapo jau po pusmečio. Ir bendru gyvenimo keliu žygiuoja jau 37-erius metus.
Poros gyvenimas nusistovėjo Rietave. Savo rankomis Jonas pastatė šeimai namą. Per penkerius metus Česnauskams gimė du sūnūs ir dukrelė. Dabar jie jau patys sukūrę šeimas, augina po dvi atžalas: Tomas įsikūrė Klaipėdoje, Tadas – Vilniuje, o Alina, čia sutikusi savo išrinktąjį, liko Rietave.
Genutės vaikams, kaip ir mamai, kūrybinės gyslelės netrūksta: antai Tadas groja Lietuvos kariuomenės orkestre trimitu, Tomas, dar būdamas moksleiviu, taip pat į vestuves groti, dainuoti eidavo, o vienintelė dukra baigė kultūros vadybą. Nors šio darbo ir nedirba, menas ir kultūra jai – artimi.
Meno mokyklą yra baigę visi Česnauksų vaikai. O dabar džiugina ir anūkėliai: Titas vieną po kito medalius tiek Lietuvoje, tiek užsienyje pelno šokdamas sportinius šokius, anūkėlė Beata yra puiki skaitovė. Tarsi spindulėliai seneliams ir kiti vaikaičiai – Lėja, Lukas, Rytis ir Emilis.
Apie savo šeimą moteris kalba su didele meile. Savo artimiausiems ji dėkojo ir Padėkos vakaro metu atsiimdama gerumo angelą. Už įvertinimą sakė esanti dėkinga ir visiems kitiems, kurie ją „augina“, paskatina, stumia į priekį.
Ir poetė, ir aktyvi visuomenininkė
Mums kalbantis, Genutė vis pamini kažkada kartu su ja ligoninėje dirbusią tuometinę felčerę Falmirą Dromantienę, meniškos sielos moterį. Jai pirmai įvertinti kažkada patikėjusi savo eiles, ji pirmoji ir paraginusi kurti, savo posmus garsiai skaityti kitiems.
F. Dromatienė Genutę atvedusi į meno mylėtojų klubą „Mūza“ – čia daug metų skleidėsi, o dabar spindi Genutės talentas. Žemaičių kultūros draugijos Rietavo skyriaus, kuriai moteris šiandien priklauso, pirmininkas Petras Lengvenis, jau gulėdamas ligos patale, rūpinosi, kad talentingos rietaviškės eilės apie meilę žmogui, gamtai, gimtinei ir Tėvynei būtų sudėtos į pirmąją knygą „Prie versmės“. Nuolat jautė ir Plungės literatų klubo „Vingiorykštė“ vadovės Adelės Daukantaitės palaikymą.
Rietaviškės kūryba išspausdinta ne tik jos pačios, bet ir kitoje knygoje pavadinimu „So meilė Žemaitėjė“. Moteris yra ir Trečiojo amžiaus universiteto tarybos narė. Ji visur spėja, visur yra laukiama ir reikalinga.
Turbūt didžiausias rietaviškės poezijos gerbėjas – jos Jonas. Pristatant knygą „Prie versmės“ jis skaitė paties pasirinktą žmonos eilėraštį. Išrinktąją jis visada palaiko, išleidžia į renginius, bendraminčių susibūrimus, kuriuose laukiamos poetės eilės.
Moteris sako, kad šiandien jųdviejų meilė – dar stipresnė nei pažinties pradžioje. Tuomet, kai susipažino, ji mokėsi siuvėjos amato Klaipėdoje. Susitikdavo tik savaitgaliais. Greitai susituokė, vienas po kito gimė vaikai, prasidėjo namo statybos... To dėmesio vienas kitam pritrūkdavo. O dabar, kai vaikai užaugę, vienas kitą tarsi pamatė naujomis akimis.
Globoja silpniausiuosius
Savuose namuose Genutė gyvena ne tik su vyru, bet ir su dukters šeima bei savo seserike. Taip ji vadina „saulės vaikų“ liga sergančią jaunėlę Vidutę. Sesers negalia moterį prieš daug metų ir atvedė į „Rietavo viltį“ – lydėdavo ją į šeštadieninę mokyklėlę.
Dabar Genutė pati neįgaliuosius lydi į įvairias ekskursijas, renginius, juos prižiūri, talkina stovyklų metu. Įvairios bendrijos ataskaitos, susirinkimai, renginiai – taip pat patikimi Genutei. Anksčiau į bendrijos veiklą buvo įtraukusi savo dukrą, dabar čia karts nuo karto sukiojasi, per renginius eilėraščius deklamuoja, per stovyklas padeda anūkėlė Beatutė.
Ko reikia likimo nuskriaustiems žmonės, kažkada pati gyvenime skriaudų patyrusi Genutė puikiai žino. Reikia šilto žodžio, reikia išklausymo, reikia dėmesio.
„Jie visi nori pasipasakoti, parodyti darbelius, kuruos padarė, nori, kad pagirtum. Mamai pasipasakoti juk įprasta, o jei išklauso kažkas iš šalies, labai apsidžiaugia“, – sako rietaviškė.
Genutė tikisi, kad kitokius vaikus auginantiems tėvams kada nors Rietave atsiras atokvėpio paslauga, kokia jau teikiama Mažeikiuose. Ji pati dėl to judina ledus. Juk dažnai intelekto sutrikimo negalią turinčius vaikus augina vienos mamos, tad kur, joms susirgus, dėti atžalas.
Šios moters pasaulis visada sukasi apie kitus. Dalija ji savo širdį, savo laiką, savo poeziją. Visiems atleidusi, nuoskaudas paleidusi, atsiprašyti už menkiausią žodelį pratusi Genutė sako esanti labai laiminga. Nuolat dėkojanti Dievui už tai, ką davė, už kiekvieną gyvenimę sutiktą žmogų, už kiekvieną suteiktą galimybę.