
Naujausios

Tėčio pėdomis
Paklausta, iš kur ta meilė miškui, Birutė ilgai negalvojusi atsako, kad jai tai nuo mažumės buvo artima, tarsi į kraują įaugę, mat tėvelis visą gyvenimą dirbo miškininku. Neretai į darbą traukdavo ne tik su žmona, bet ir su abiem dukrom.
Šeima gyveno Beržvaičio kaime, Plungės rajone. Vienkiemyje šalia miško. Moteris iki šiol prisimena, kaip į kiemą užsukdavo elniai ir stirnaitės. Vienas buvo tiek pripratęs prie žmonių, kad net atbėgdavo pašauktas.
„Tėtis, grįžęs iš miško, dažnai klausdavo: „Mergikės, ar norit zuikio pyrago?“ Mes tuoj atbėgdavom žiūrėti, ką gi mums tie zuikiai iškepė. O pasirodo, kad tas pyragas – tai pietų, kuriuos mama įdėdavo tėčiui, likučiai“, – juokėsi Birutė, dalindamasi vaikystės prisiminimais.
Ji pasakojo, kad tėtis Tverų girininkijoj darbavosi net 40 metų. Dirbti teko labai sunkiai, nes anuomet visa technika buvo arklio traukiamas vežimas, rankinis pjūklas ir kirvis. Kiek vėliau atsirado ir benzininiai pjūklai, buvę lyg koks technikos stebuklas.
Kad šeimos galvai būtų lengviau, neretai jam padėti į mišką traukdavo visa šeima. Dabar galima tik stebėtis, kaip šis sunkus darbas neatbaidė mergaičių nuo miško. Birutė Lietuvos žemės ūkio akademijoje įgijo miškų ūkio inžinerijos specialybę, o jos dabar jau amžiną atilsį sesuo ištekėjo už miškininko ir daug metų dirbo girininkijoj darbininke.
Svajojo apie mišką, bet... užsidarė kabinete
Pačios Birutės kelias į šią profesiją nebuvo labai tiesus. Mergina jau nuo mažumės žinojo, kuo nori būti, tačiau pasidavė mamos perkalbama ir baigusi mokyklą įstojo mokytis į Rietavo technikumą. Pasirinko agronomijos specialybę.
„Mama verkdavo: „Birutėle, juk tu tame Kaune pražūsi.“ Buvo gaila jos, todėl pasirinkau mokytis arčiau namų. Baigiau su raudonu diplomu. Daug kas prognozavo man karjerą šioje srityje, tik aš vis tiek apie miškininkystę svajojau. Nutariau – kas bus, tas, stosiu į miškų ūkio inžineriją. Ir įstojau. Mama jau buvo mirusi, bet, matyt, visada žinojo, kad neišsižadėsiu savo svajonės“, – svarstė.
Pirmąja Birutės darboviete 1985 metais tapo Giliogirio girininkija. Tuomet ten dirbusį girininką Joną Šiaulį ji vadina pirmuoju savo mokytoju. „Toks nuoširdus žmogus buvo. Priėmė į kolektyvą kaip savo vaiką“, – savo pirmąjį vadovą Birutė mini tik geru žodžiu. Dar priduria, kad iš jo išmoko daug natūrinio darbo.
1987 metais jauna specialistė perėjo dirbti į Labardžių girininkiją ir, kaip pati juokdamasi sako, netrukus tapo „popierine“ miškininke. Kolegos vyrai jai, kaip vienintelei moteriškei girininkijoje, pavedė dirbti su dokumentais. Vėliau prasidėjo miškininkystės duomenų skaitmenizavimo etapas, tad visas praktinio darbo miške įgūdžius teko ilgam padėti „į stalčių“.
Fotografė, motociklininkė, šokėja ir bėgikė
„Nepasakyčiau, kad man tas darbas buvo prie širdies. Bet kolegos, matyt, nusprendė, jog moteris su tuo geriau tvarkysis. Sutikau, ką darysi“, – atsiduso pašnekovė. Pasak jos, tais metais širdis kone verždavosi į mišką, tad nutaikiusi laisvesnę minutę pasiimdavo į rankas fotoaparatą ir traukdavo ten.
Birutė pasakojo visada domėjusis fotografija. Todėl niekas labai ir nenustebo, jog vos tik pradėjusi dirbti pirmuosius savo atlyginimus išleido nuotraukų ryškinimo įrangai. Ir iki šiol, nors jau fotografuoja nebe su juostiniu, bet su skaitmeniniu fotoaparatu, mėgsta geriausiai pavykusias nuotraukas atspausti ant popieriaus. Tad jų namie jau susikaupė daugybė.
Ar nebandė savo fotografijų kur nors eksponuoti? „Mano parodų erdvė – tai mano spinta, kur sukrauti albumai. Kartais nusiunčiu vieną kitą į kokį žurnalą, rašantį apie gamtą, ar kokiai televizijai. Bet daugiausia jomis džiaugiuosi viena pati. Antai šiemet pavyko įamžinti juodųjų gandrų šeimyną. Ilgai teko tykoti jų pasislėpus, bet jau kai pavyko, kiek džiaugsmo buvo“, – pasakoja linksmai.
Dar labiau rietaviškės akys ima žibėti, kai kalba pasisuka apie kitą jos aistrą – motociklus. Birutė sako, kad nuo mažens jos galva buvo pramušta dėl technikos. Prisimena, kad paauglė būdama vikšriniu traktoriumi žiemą nustumdydavo sniegą nuo kaimo keliukų. Vėliau, besimokydama technikume, ir silosą didžiuliu traktoriumi mynė, ir kitokią žemės ūkio techniką įvaldė.
Bet labiausiai visada masino motociklai. Važiuoti jais išmoko dar tada, kai atsisėdusi prie vairo kojomis žemės nesiekdavo. Matydamas, su kokiu užsidegimu dukra prašo kaimo vaikinų leisti pavažiuoti jų motoriniais dviračiais, tėvas ilgai taupė pinigus ir technikumo baigimo proga jai padovanojo jos išsvajotąjį „minskiuką“.
Birutė juokdamasi sako, kad vietiniai ją vadindavo Rietavo raliste. „Mums nieko nereikšdavo su bernais, sustojus ant savo motociklų ir susikabinus rankomis, pralėkti per Rietavą. Pasiutę buvom...“ – linksmai nutęsia.
Sukūrusi šeimą ir pradėjusi lauktis dukros Birutė motociklą pardavė. Nebe lakstymai galvoj buvo. Tačiau svajonė vėl pajusti vėją plaukuose niekur nedingo. Prieš kelerius metus ji nusipirko „čioperiuką“, bet ir vėl neilgai juo džiaugėsi, mat motociklas pasitaikė nepatikimas – daugiau laiko praleidžia pas meistrus, nei lakindamas Birutę į jos išsvajotąsias keliones.
Tie, kas gerai pažįsta šią moterį, pasakys, jog motociklai ir fotografija – tik dalis jos pomėgių. Ir pati Birutė prasitarė, kad ne tik po miškus braido. Kiekvieną vakarą, grįžusi iš darbo, ji apsiauna bėgimo batelius ir leidžiasi į kasdienę 2 kilometrų trasą. Negana to, moteris dar randa laiko ir linijiniams šokiams, ir aerobikai, dalyvauja įvairiose varžybose, šventėse, jau trejus metus iš eilės savo jėgas išbandė Moterų bėgime, rengiamame sostinėje.
„Kam reikėjo visus apšmeižti?“
Apie tokius žmones sakoma, kad jie turi parako arba kad spirga kaip spirgučiai. Birutė – būtent tokia. Jos energijos, regis, užtektų net keliems. Kaip ir geros nuotaikos. Šypsena nuo jos veido dingsta tik prakalbus apie pastaruoju metu gana dažnai linksniuojamą miškų reformą. Moteris sako įvairių pertvarkų per savo darbo praktiką mačiusi ne vieną. Bet šįkart jai skaudžiausia dėl viso purvo, kuris buvo išpiltas ant miškininkų.
„Visi 4 tūkst. miškininkų kone vagimis išvadinti. Jei yra, kas užsiima neteisėta veikla, specialiosios tarnybos lai aiškinasi. Bet kam reikėjo visus apšmeižti?“ – klausė pašnekovė. O kaip dėl kalbų, kad Lietuvoje kasmet vis daugiau iškertama miškų, kad greitai liks vien dykynės su vienur kitur šmėžuojančiais retais jaunuolynais?
„Jei visi miškai būtų valstybiniai, galiu labai atsakingai pasakyti, kad jiems niekas negrėstų. Mes atsodiname tiek, kiek iškertam. Kartais net daugiau. Viskas daroma vadovaujantis miškotvarkos projektais, kurie patvirtinami 10-iai metų. Bet didžioji grėsmė yra iškilusi privatiems miškams. Juk kas darėsi prasidėjus didžiajam žemių susigrąžinimo vajui... Neretai būdavo, kad miškus atsiėmę jų savininkai viską iškirsdavo plynai. Palikdavo tik medžių liniją pakalėj, kad kiaurai nesišviestų. Ar atsodindavo? Baikit juokus. Ir dabar tokių yra, kurie pasako, kad geriau baudą sumokės, negu imsis atsodinti kirtavietes, – kalbėjo rietaviškė. – Žinoma, yra ir atsakingai besitvarkančių savo miškuose. Vis dėlto dažnas privatininkas žiūri tik naudos. Nežinau, kiek dar kartų turės pasikeisti, kol įsitvirtins suvokimas, kad miškas yra vertybė.“
O paklausta, ar pačiai tenka pjūklą į rankas paimti, girininkė sako, kad to prisireikia tik žymint biržes. Pastaraisiais metais medienos gamyba visose šalies girininkijose daugiausia patikėta konkurso būdu samdomiems privatininkams, turintiems galingą miškui kirsti ir traukti reikalingą techniką (kai kurios girininkijos dalį šių darbų nudirba pačios). Tiesa, Birutė prisiminė, kad ne taip seniai, ar ne prieš 6-erius metus, vienas Labardžių girininkijos samdomas darbininkas medieną dar veždavo... arklio traukiamu vežimu. Revizoriai važiuodavo pažiūrėti į jį kaip į kokį stebuklą.
Ir teisingai darė – dabar šito jau nebepamatysi. Tobulėjanti technika leidžia vis didinti gamybos apimtis. Regis, tuo reikėtų džiaugtis, bet tik ne kalbant apie miškus. Kita vertus, kol jie tokių žmonių kaip Birutė rankose, galime būti ramūs.