Moterų organizacija ūgtelėjo – kurs darbo vietas

Užim­tu­mo cent­ras – tar­si ke­lio pra­džia

34-erių cent­ro va­do­vė Auš­ra Doc­ke­vi­čiū­tė sa­ko, kad par­tne­rys­tė tarp mo­te­rų šiais lai­kais – vis re­tes­nis da­ly­kas. Gy­ve­ni­mo tėk­mės įsuk­tos, mo­te­rys daž­nai ne­be­pas­te­bi, kiek ma­žai be­li­kę tarp jų bend­rys­tės. Čia, Rie­ta­vo mo­te­rų užim­tu­mo cent­re, šiuos da­ly­kus jos pri­si­me­na ar net mo­ko­si iš nau­jo.

O pir­mi­nis aso­cia­ci­jos tiks­las – ska­tin­ti im­tis vers­lo, pa­dė­ti jį keis­ti, plės­ti. Sten­gia­ma­si, kad mo­te­rys im­tų la­biau pa­si­ti­kė­ti sa­vi­mi, pa­ti­kė­tų sa­vo idė­jo­mis, ak­ty­viai da­ly­vau­tų vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je, ge­rė­tų jų ne tik so­cia­li­nė pa­dė­tis, bet ir psi­cho­lo­gi­nė sa­vi­jau­ta. „Pri­si­junk, įkvėpk, at­rask, pa­keisk“ – toks aso­cia­ci­jos veik­lą api­bū­di­nan­tis šū­kis.

Pa­čios A. Doc­ke­vi­čiū­tės ren­gia­mų pro­jek­tų, fi­nan­suo­ja­mų Eu­ro­pos Są­jun­gos struk­tū­ri­nių fon­dų bei ki­to­mis lė­šo­mis, dė­ka šios mo­te­rys, ir ne tik jos, ga­li da­ly­vau­ti ne vie­nuo­se mo­ky­muo­se, vers­lo ren­gi­niuo­se, idė­jų sa­vo vers­lui sem­tis ke­lio­nė­se už­sie­ny­je. Kvie­čia­ma ne­tgi į ne­mo­ka­mus jo­gos kur­sus ar ki­tus nau­din­gus, bet su vers­lu ne­su­si­ju­sis už­siė­mi­mus.

„No­rint iš­mok­ti kaž­ko nau­jo, rei­kia keis­ti įpro­čius, ne­bi­jo­ti da­ry­ti ki­taip, – įsi­ti­ki­nu­si va­do­vė. – Džiau­giuo­si, kad taip mąs­tan­čių Rie­ta­ve at­si­ran­da vis dau­giau.“

Pa­sak jos, daž­nai bū­na, jog į cent­rą atė­ju­sios mo­te­rys iš pra­džių pa­si­me­ta. Kai ku­rios net ima gal­vo­ti: o gal vi­sa tai ne man?.. Ta­čiau po ku­rio lai­ko rim­tai su­si­do­mi. Nes kiek­vie­na tu­ri ko­kią nors sva­jo­nę, ku­rią no­ri įgy­ven­din­ti. Ta­čiau daž­nai ne­ži­no, nuo ko pra­dė­ti.

Ma­to­mi pla­čia­me pa­sau­ly­je

A. Doc­ke­vi­čiū­tė įsi­ti­ki­nu­si: jei­gu esa­te kū­ry­bi­nin­kas ar tra­di­ci­nės įmo­nės at­sto­vas – jū­sų vers­lą bū­ti­na pa­žy­mė­ti in­te­rak­ty­via­me že­mė­la­py­je. Tuo­met bū­si­te ma­to­mas ne tik Lie­tu­vo­je, ki­to­se Bal­ti­jos ša­ly­se, bet ir Da­ni­jo­je, Šve­di­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Len­ki­jo­je. Toks že­mė­la­pis su­kur­tas tam, kad daž­nai su sa­vo veik­los vie­ši­ni­mo iš­šū­kiais su­si­du­rian­tis tra­di­ci­nis vers­las leng­viau su­si­ras­tų par­tne­rių, pa­si­sem­tų idė­jų, ga­lė­tų pa­pras­čiau eks­por­tuo­ti sa­vo ku­ria­mus pro­duk­tus, gal­būt pa­to­bu­lin­tų jų di­zai­ną.

Užim­tu­mo cent­ro va­do­vė pa­si­džiau­gė, kad šia­me že­mė­la­py­je pa­žy­mė­tas „Miš­ko ro­jus“, ne­to­lie­se La­bar­džių esan­tis In­gos Jo­cy­tės ap­gy­ven­di­ni­mo pa­slau­gas tei­kian­tis šei­mos vers­las. Jis – uni­ka­lus, mat poil­sia­vie­tė įreng­ta... bu­vu­sia­me ap­leis­ta­me miš­ke, pa­čio­je jo glū­du­mo­je, ir skir­ta vi­siš­kos ra­my­bės pa­siil­gu­siems lan­ky­to­jams.

Dė­me­sio ver­tas ir Da­riaus Rip­kaus­ko vers­las „Unik­de­co shel­ves“. Kaž­ka­da di­de­lė­je įmo­nė­je dir­bęs vy­ras nu­spren­dė kur­ti kaž­ką sa­vo, me­tė pel­nin­gą dar­bą, įsi­gi­jo la­ze­ri­nį pjaus­ty­mo apa­ra­tą ir ėmė ga­min­ti ori­gi­na­lias len­ty­nė­les vai­kiš­koms ma­ši­nė­lėms. Da­bar to­kių len­ty­nė­lių ga­li­ma pa­ma­ty­ti ne tik Lie­tu­vos, bet ir Ame­ri­kos, Aust­ra­li­jos, ki­to­se šei­mo­se, ku­rio­se au­ga ma­žų vai­kų. Bū­tent Mo­te­rų užim­tu­mo cent­ro ren­gia­mi pro­jek­tai, vers­lo ren­gi­niai Da­riui pa­dė­jo su­pras­ti, ką jis no­ri veik­ti, ką ga­min­ti. O da­bar už­sa­ky­mai pi­la­si kaip iš gau­sy­bės ra­go. Dau­ge­lis jų – bū­tent iš už­sie­nio. Tai­gi cent­ras pa­de­da ne tik mo­te­rims, bet ir vers­liems vy­rams.

Di­rek­to­rė sa­ko, kad vi­si kū­ry­bi­nin­kai ar tra­di­ci­nių įmo­nių at­sto­vai tu­rė­tų kreip­tis į ją, no­rė­da­mi bū­ti pa­žy­mė­ti šia­me daug ga­li­my­bių tei­kian­čia­me in­te­rak­ty­via­me že­mė­la­py­je. Šiuo me­tu ja­me ma­to­ma pen­kio­li­ka Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės įmo­nių.

Rie­ta­viš­kiai – vers­lūs

Tą Rie­ta­vo mo­te­rų užim­tu­mo cent­ro va­do­vė sa­ko ga­lin­ti drą­siai tvir­tin­ti. Esą vien ką reiš­kia vi­so­je Lie­tu­vo­je gar­sus Rie­ta­vo tur­gus. O ir na­muo­se rie­ta­viš­kės lin­ku­sios už­siim­ti įvai­riais vers­lais: kas mais­tą šven­tėms ga­mi­na, kas tvar­ko na­gus, ker­pa plau­kus, kas už­sii­ma bu­hal­te­ri­ne ap­skai­ta... Ta­čiau ne vi­sos mo­te­rys ži­no, kaip tuo už­siim­ti, ne­pa­žei­džiant esa­mos tvar­kos, ko­kius rei­ka­la­vi­mus tu­ri ati­tik­ti jų ga­mi­na­mas mais­tas, ko­kios hi­gie­nos pri­va­lo­ma lai­ky­tis, at­lie­kant kos­me­ti­nes pro­ce­dū­ras ar ruo­šiant mais­tą.

To­dėl Rie­ta­vo mo­te­rų užim­tu­mo cent­ras or­ga­ni­za­vo se­mi­na­rą: pa­si­kvie­tė mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos at­sto­vų, kad šie pa­pa­sa­ko­tų, kaip vis­ką da­ry­ti tvar­kin­gai. Kal­bė­ta tiek apie mais­to ga­mi­ni­mo są­ly­gas, tiek apie ga­li­mą na­muo­se pa­ga­min­ti mais­to kie­kį, bū­ti­nas svei­ka­tos pa­žy­mas, hi­gie­nos rei­ka­la­vi­mus, ko­kie lei­di­mai rei­ka­lin­gi. Pa­sak A. Doc­ke­vi­čiū­tės, kar­tais ne­pa­ma­tuo­tai ma­no­ma, kad dirb­ti le­ga­liai – itin bran­gu, to­dėl ir neap­si­mo­ka. Iš tie­sų taip nė­ra. Be to, ne kiek­vie­nas ir no­ri pirk­ti, pa­vyz­džiui, na­muo­se ga­min­tą mais­tą. „Tik­rai ne­pirk­siu, neaiš­ku, ko­kio­mis są­ly­go­mis ga­min­ta“, š– esu gir­dė­ju­si ne vie­ną kal­bant. – O kai vi­sos pa­žy­mos tu­ri­mos, klien­tui tai ke­lia pa­si­ti­kė­ji­mą.“

A. Doc­ke­vi­čiū­tė kvie­čia tas mo­te­ris, ku­rioms toks vers­las se­ka­si, la­biau vie­šin­tis ir ki­toms pa­sa­ko­ti, kaip joms tai pa­vy­ko. Kad ir šios bū­tų drą­ses­nės veik­ti.

Di­rek­to­rė pa­si­džiau­gė, kad nuo cent­ro gy­va­vi­mo pra­džios gy­va pre­ky­bi­nių mu­gių idė­ja Rie­ta­ve ne­nus­lo­po iki šiol. Iš to gi­mė ir My­ko­li­nių met­tur­gis. Ja­me kas­met kvie­čia­mi da­ly­vau­ti tau­ti­nio pa­vel­do at­sto­vai. Šis met­tur­gis – vie­nas iš pa­grin­di­nių My­ko­li­nių ak­cen­tų.

Aso­cia­ci­ja gy­va bū­tent įvai­riais pro­jek­tais – an­tai da­ly­vau­ta „Mais­to ir ino­va­ci­jų pro­jek­te.“ A. Doc­ke­vi­čiū­tės straips­nis apie tai, kuo Lie­tu­vai, Rie­ta­vui, pa­sau­liui svar­būs ir ką mė­go val­gy­ti ku­ni­gaikš­čiai Ogins­kiai, iš­spaus­din­tas šve­dų lei­di­ny­je „Food cul­tu­re sto­ries“.

„Ma­nęs daž­nai klau­sia: „Kam tie jū­sų pro­jek­tai? Ar ver­ta?“ – pa­sa­ko­ja va­do­vė. Ir pa­brė­žia, kad aso­cia­ci­ja, da­ly­vau­da­ma juo­se, pri­si­de­da ir prie pa­čios sa­vi­val­dy­bės įvaiz­džio ge­ri­ni­mo. Juk sa­vi­val­dy­bės ver­ti­na­mos pa­gal įvai­rius in­dek­sus, ku­rių vie­nas – kū­ry­bin­gu­mas.

FOTO APRASAS O bend­ra­dar­biau­ti su įvai­rio­mis or­ga­ni­za­ci­jos, vie­tos veik­los gru­pė­mis, da­ly­vau­ti tarp­tau­ti­niuo­se ir vie­tos pro­jek­tuo­se – Rie­ta­vo mo­te­rų užim­tu­mo cent­ro duo­na. Taip paį­vai­ri­na­mas rie­ta­viš­kių gy­ve­ni­mas, jiems su­tei­kia­ma dau­giau ga­li­my­bių at­si­skleis­ti, be to, šiais pro­jek­tais tie­sio­giai pri­si­de­da­ma ir prie Rie­ta­vo ži­no­mu­mo.

„Sėk­mės ko­man­da“

Jei­gu skai­tant straips­nį kam nors su­si­da­rė įspū­dis, kad Rie­ta­vo mo­te­rų užim­tu­mo cent­ras glo­bo­ja tik vers­lias mo­te­ris – klys­ta­te. Į cent­rą kvie­čia­mos ir tos, ku­rios yra so­cia­liai pa­žei­džia­mos, sto­ko­ja sa­va­ran­kiš­ku­mo. Esą to­kias rie­ta­viš­kes, nie­kur ne­dir­ban­čias, ne­re­gist­ruo­tas Užim­tu­mo tar­ny­bo­je, pri­kvies­ti ypač sun­ku, o ir atė­jus, mo­ty­va­ci­ja grei­tai iš­ga­ruo­ja. Ta­čiau pa­si­li­ku­sios džiau­gia­si.

Šiuo me­tu cent­ras įgy­ven­di­na me­tus truk­sian­tį pro­jek­tą „Sėk­mės ko­man­da“. Da­ly­vau­ja dvi­de­šimt mo­te­rų. Su­sis­kirs­čiu­sios į ko­man­das, skir­tin­gų sri­čių mo­te­rys da­li­ja­si sa­vo pa­tir­ti­mi, mo­ty­vuo­ja vie­na ki­tą. Kiek­vie­na tu­ri iš­si­kel­ti tiks­lą ir ma­žais žings­ne­liais steng­tis jį pa­siek­ti. Ir tas tiks­las – ne­bū­ti­nai su­kur­ti vers­lą, bet, pa­vyz­džiui, su­si­ras­ti dar­bą, su­si­tai­ky­ti su ne­tek­ti­mi, liau­tis var­to­ti al­ko­ho­lį, nu­mes­ti svo­rio... Su­si­ti­ku­sios kar­tą per mė­ne­sį, mo­te­rys vie­na ki­tai pa­sa­ko­ja, kas joms se­ka­si, kas truk­do siek­ti sa­vo tiks­lo, ką ke­ti­na da­ry­ti to­liau, klau­so­si vie­na ki­tos pa­ta­ri­mų ir is­to­ri­jų. „Ir čia nie­kas ne­ga­li teis­ti, sa­ky­ti, jog kvai­lai pa­siel­gei, tie­siog su­si­ren­ka­ma da­lin­tis pa­tir­ti­mi, pa­tar­ti, – pa­sa­ko­ja cent­ro va­do­vė. – Ir taip vie­na ki­tą įkvėp­ti po­ky­čiams, nes kar­tu jų pa­siek­ti leng­viau nei po vie­ną.“

Nors rie­ta­viš­kes bu­rian­ti aso­cia­ci­ja šiuo me­tu ne­tu­ri įsi­ren­gu­si sa­vo pa­tal­pų, ta­čiau jas jau įsi­gi­jo – Mal­du­čių kai­me. Per­si­kels, vos su­si­tvar­kys. Kai pa­tal­pas su­re­mon­tuos, jo­se bus mais­to ruo­ši­mui pri­tai­ky­ta vir­tu­vė, ku­rio­je pa­gal vi­sus hi­gie­nos rei­ka­la­vi­mus mais­tą par­da­vi­mui ga­lės ruoš­ti mo­te­rys. Bus ir siu­vi­nė­ji­mo bei siu­vi­mo ma­ši­na, prie ku­rios taip pat plu­šės darbš­čia­ran­kės. Tai­gi pla­nuo­ja­ma su­kur­ti ke­le­tą dar­bo vie­tų. Ir tai bus nau­jas įra­šas aso­cia­ci­jos is­to­ri­jo­je, mat anks­čiau ji dar­bo vie­tų ne­kū­rė.

Aki­vaiz­du, kad Rie­ta­vo mo­te­rų užim­tu­mo cent­ras per sa­vo gy­va­vi­mo me­tus ge­ro­kai ūg­te­lė­jo. Sten­gia­ma­si, kad ir to­liau aug­ti ne­nus­to­tų, vie­ny­tų ne tik pa­vie­nius žmo­nes, bet ir įmo­nes, or­ga­ni­za­ci­jas. O vis­kas kaž­ka­da pra­si­dė­jo nuo mo­te­rų, tra­di­ci­jų puo­se­lė­to­jų ir šei­mos ži­di­nio kurs­ty­to­jų. Apie jas ir šian­dien su­ka­si pa­sau­lis.