Naujausios
Tačiau kaimynai apie S. Sasnauskienės apdovanojimą turbūt pirmiau perskaitys laikraštyje, nei išgirs iš jos pačios. Kaip sakė dukra Violeta Tarasovienė, jos mama – kukli. Ir nors sulaukusi išskirtinio dėmesio džiaugiasi, girtis neskuba.
„Sako: na ir kas čia tokio... Juk kitos ir daugiau užaugina“, – mamos žodžius pakartojo Klaipėdoje gyvenanti, bet ir karantino metu į gimtuosius namus grįžtanti Sasnauskų jaunėlė.
Moteris mamai atveža maisto, iš tolo pasilabina. „Juk pasiilgstam. Bent pasimatyti atvažiuojam. Kai toks amžius (Stefanijai – 82-eji – aut.), nežinai, kiek to laiko kartu būti dar skirta“, – pasakojo Violeta.
Be jos, dažnai į mamos namus Kalno gatvėje suka ir čia pat, Tveruose, gyvenantis ir ūkininkaujantis sūnus Vidmantas. Jiedu su seserimi keičiasi, kas kurią dieną mamą maistu ir kitomis būtinomis prekėmis aprūpins.
Karts nuo karto į S. Sasnauskienės kiemą įrieda ir kitų vaikų, gyvenančių Akmenėje, Jonavoje ir Vilniuje, automobiliai. Jei dažnai privažinėti ir negali, mamą bent jau skambučiu pradžiugina. Juk ši likusi viena, be gyvenimo palydovo, kuris Amžinojo poilsio atgulė prieš 19 metų. Tad nenuostabu, kad akimis vis ieško atskubančių vaikų arba laukia suskambančio telefono.
O štai sveikatos S. Sasnauskienei galima pavydėti. Klausa kiek suprastėjusi, bet kitų rimtų sveikatos problemų neturi. Tveriškė dar ir bulvių krepšį kitą pasisodina, ir šiltnamyje sukas, o jos išpuoselėtame daržely visada žydi gėlės. Viską apeina pati. Nors vaikai ir norėtų padėti, mama pasistengia, kad pas ją atvykusioms atžaloms dėl to galvos sukti nereikėtų. Užtat daugiau laiko lieka maloniems pašnekesiams.
Moteris darbo niekada nesibaidė. Dirbti pradėjo dar pilnametystės nesulaukusi – būdama 17-os. Grynakraujė tveriškė pirmiausia įsidarbino tuometinėje skaitykloje. V. Tarasovienės pasakojimu, tuo metu tai buvęs tarsi kultūros židinys, kur kiną ir spektaklius rodydavo. Vėliau, jau sukūrusi šeimą, vyrui padėdavo dirbant kombainu, dirbo kolūkyje, o paskutinius darbingus metus plušo grūdų sandėly. Augant vaikams, dėmesio skirti reikėdavo ir jiems, ir ūkiui namuose, tad dienos bėgo pasiutusiai greitai – čia rytas, čia vakaras...
Matydami tėvus nesibaigiančių darbų sūkury, jų pavyzdžiu sekė ir Sasnauskų vaikai.
„Ir mes į kolūkį eidavom. Buvom penkiese, visko reikėjo daug. Tai įpratom patys užsidirbti. Nors niekas ir nevertė“, – jaunas dienas prisiminė V. Tarasovienė.
Visi vaikai iš mamos ir tėvo darbštumą perėmė. Visi jie dirba gimtinėj ir į užsienius nesižvalgo.
Vaikus S. Sasnauskienė auklėjo labiau meile nei drausminamais. „Neatsimenu mamos pakelto balso, – sako dukra. – Ji yra rami, kantri, atlaidi ir kukli. Ir dabar, kai jums pasakoju, kad mūsų mama yra auksinė, liepia perduoti, kad ir visi jos vaikai auksiniai...“
O netrukus, nugirdusi pokalbį, Stefanija dar prideda, kad dukra apie ją jau pernelyg daug gero pripasakojo.
Matyt, ne veltui sakoma, kad kiekvieną žmogų sava širdimi matuojame. Jeigu tavo širdis kupina meilės, gėrį matai ir kituose.
S. Sasnauskienė – ne tik mama. Ji šaukiama ir močiute, ir promočiute. 6-ių anūkų ir 7-ių proanūkių taip pat yra mylima ir branginama.