Ple­ne­ras žir­gy­ne dai­li­nin­kams – kar­tu ir ato­kvėpis

Rūtos LAU­RI­NAI­TIENĖS nuo­trau­kos
Ple­ne­ro da­lyvės ir žir­gy­no di­rek­to­rius įsiam­ži­no su V. Blist­ru­bienės pie­ši­niu
Būre­lis Že­mai­ti­jos dai­li­ninkų sąjun­gos na­rių ži­no, kad kas­met, vos tik pra­si­de­da bir­že­lis, rei­kia mes­ti dar­bus, pa­mirš­ti pla­nus ir su­si­kro­vus mol­ber­tus, ak­va­re­les bei ki­tas prie­mo­nes lėkti į Rie­ta­vo žir­gyną. Čia kas­met tuo lai­ku vyks­ta dai­li­ninkų ple­ne­rai. Žir­gy­nas me­no žmo­nes sve­tin­gai pri­ėmė ir šįmet.

„Va­sa­ra, žie­dai, gam­ta, pui­ki kūry­binė at­mos­fe­ra, žir­gai, vien­min­čiai... “ – Vil­niaus dailės aka­de­mi­jos Tel­šių fa­kul­te­to pro­fe­sorė Re­mi­gi­ja Vait­kutė var­di­jo, kas ją trau­kia at­vyk­ti į dai­li­ninkų ple­ne­rus Rie­ta­ve.
Dai­li­ninkė, ju­ve­lyrė, me­ta­lo dir­bi­nių kūrėja yra da­ly­va­vu­si be­veik pusė­je visų žir­gy­ne rengtų ple­nerų – ke­tu­riuo­se. Nors pa­čiai dau­giau ten­ka ap­do­ro­ti me­talą, esą sma­gu pri­si­min­ti stu­dijų lai­ku iš­moktą tech­niką ir lie­ti ak­va­re­les, ši­taip pa­įvai­ri­nant sa­vo kūry­binį laiką.
Ple­ne­ro da­ly­viai čia pat ta­po, čia pat gy­ve­na. Per tą sa­vaitę, kai būna ap­si­stoję žir­gy­ne, iš­vyks­ta pa­si­žval­gy­ti ir po apy­lin­kes. Ket­vir­ta­dienį, kai lankėmės, būre­lis dai­li­nin­kių kaip tik bu­vo išrū­ku­sios į Lo­pai­čius, iš ša­lia pi­lia­kal­nio esan­čios švent­vietės šal­ti­nio par­si­vežė skli­di­nus in­dus gai­vaus van­dens.
„Ryt jau iš­va­žiuo­jam, o dar ne­bu­vom nie­kur ištrū­ku­sios. Rei­kia pa­įvai­rin­ti ap­linką“, – grįždamos į lai­ki­nai­siais na­mais ta­pusį žir­gyną šurmuliavo dai­li­ninkės.
Klaipė­diškės Si­gutė Ju­sai­tienė, Svet­la­na Go­ren­ko, tau­ra­giškė Are­ta Did­žio­nienė, se­diškė Vai­da Blist­ru­bienė, ma­ri­jam­po­lietė Eglė Li­pins­kaitė bei jau minė­ta Re­mi­gi­ja Vait­kutė iš Tel­šių su­tar­ti­nai kalbė­jo, kad ge­resnės vie­tos ple­ne­rams už žir­gyną nė ne­su­gal­vo­tum. Čia kur­ti ir gra­žu, ir pa­to­gu, čia jau­čia­si lau­kia­mos, vis­kuo būna pa­si­rūpin­ta.
Sma­gio­je mo­terų da­li­nin­kių kom­pa­ni­jo­je bu­vo ir Ser­giy Ly­syy iš Klaipė­dos, bet ket­vir­ta­dienį jo jau ne­be­su­ti­ko­me – iš­vy­ko anks­čiau. Tie­sa, žir­gy­nui pa­li­ko vieną sa­vo ta­pytų darbų. Po vieną sa­vo kūrinį pa­do­va­nos ir li­ku­sios dai­li­ninkės – to­kia ple­ne­ro tra­di­ci­ja.
Per de­vy­ne­rius me­tus (tiek ple­nerų sa­vo val­do­se jau skai­čiuo­ja žir­gy­nas), kaip sakė di­rek­to­rius Ri­čar­das Ast­raus­kas, dai­li­ninkų ta­pytų pa­veikslų jau yra gavęs tiek, kad rim­tai mąsto, kai tik iš­si­pil­dys sva­jonė pa­ga­liau su­re­mon­tuo­ti žir­gy­no pa­tal­pas, su­ka­bin­ti į krūvą ir pa­da­ry­ti tar­si ga­le­riją.
R. Ast­raus­kas iš vi­sos Lie­tu­vos su­va­žiuo­jan­čiais sve­čiais džiau­gia­si, sa­ko, bir­že­lio be žir­gy­no val­do­se šur­mu­liuo­jan­čių dai­li­ninkų jau nė ne­įsi­vaiz­duo­jantis.
„Būtent nuo ple­ne­ro mes pra­de­dam skai­čiuo­ti va­sa­ros pra­-
džią“, – šyp­so­si.
Su di­rek­to­riu­mi links­mai be­si­šne­ku­čia­vu­sių dai­li­nin­kių pa­klausė­me, kas jas čia, Rie­ta­vo žir­gy­ne, kur­ti įkve­pia la­biau­siai?
„Vieną kartą tai būna be­go­ni­jos, kitą­kart – žir­gai. Nors žir­gai... jie vi­sa­da ins­pi­ruo­ja“, – sva­jin­gai pa­sa­ko­jo E. Li­pins­kaitė. Kad kūry­bos ne­sup­la­nuo­si, jai pri­tarė ir S. Ju­sai­tienė: „Pie­šiam in­tui­ty­viai“. „Ta­pau ve­da­ma jaus­mo“, – sa­ko ir A. Did­žio­nienė.
Ir iš tiesų čia nu­ta­pytų pa­veikslų te­ma­ti­ka – la­bai įvai­ri. Juo­se ir Rie­ta­vo mies­to mo­ty­vai, ir ryš­kias­palvės gėlės, ki­ti gam­tos siu­že­tai, gyvū­nai, žmonės ir, be abe­jo, žir­gai. Vie­ni pa­veiks­lai la­biau rea­lis­ti­niai, ki­ti – dau­giau imp­re­sio­nis­ti­niai, bet vi­suo­se jus­ti lais­vu­mas ir meilė kūry­bai.
Nuo S. Ju­sai­tienės vei­do ne­dings­ta šyp­se­na, kai ji pa­sa­ko­ja apie čia ku­riamą grožį, apie sma­giai leid­žiamą laiką. Mat kas­met žir­gy­ne su­si­ren­kan­tys dai­li­nin­kai yra tar­si vie­na šei­ma. Su­va­žiuo­ja be­veik tie pa­tys, vie­nas ki­tas tik pa­si­kei­čia.
„Čia kai ku­rios ir jo­dinė­jam, mums žir­gus ir į ka­rietą pa­kin­ko, – kreip­da­ma žvilgsnį į R. Ast­rauską įspūdžiais iš ple­ne­ro da­li­ja­si Si­gu-
tė. – Pa­si­puo­šiam gra­žiau­siom su­knelėm, su­sėdam ir va­žinė­jam po žir­gy­no te­ri­to­riją. Taip sma­gu būna! O ry­tais vi­sos mankštą da­rom. Mums čia toks ato­kvėpis!“
Žir­gy­nas Rie­ta­ve įsikūrė prie­š de­šimt­metį ir jau po metų pas sa­ve ėmė kvies­ti dai­li­nin­kus pa­si­grožė­ti nuo­sta­bia gam­ta, žir­gais bei, pa­si­sėmus įkvėpi­mo, žavė­ti įsta­biais pa­veiks­lais.
O penk­ta­dienį, ple­ne­ro da­lyvėms iš­sis­kirs­čius, į žir­gyną grįžo ty­la. Ta­čiau neil­gam – ne­tru­kus čia pra­si­dės vaikų va­sa­ros sto­vyk­los. O kur vai­kai, ten ir šur­mu­lys.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.