Rietavui – su geriausiais linkėjimais iš Ukrainos

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­trau­ka
An­to­nas Akey ir Ka­tia Hu­me­niuk (de­ši­nė­je) su pro­jek­to ku­ra­to­riais B.  Ged­mi­nai­te ir Vin­cu And­riuš­ka (kai­rė­je) prie nau­jo­jo pie­ši­nio
Ne­se­niai Rie­ta­vo kul­tū­ros cent­ras at­si­svei­ki­no su 10 die­nų Rie­ta­ve vie­šė­ju­siais ir kū­ru­siais uk­rai­nie­čiais An­to­nu Akey ir Ka­tia Hu­me­niuk. Jau­nuo­liams ši vieš­na­gė Lie­tu­vo­je – ne­be pir­ma, ta­čiau pir­mą sy­ki abu vie­šė­jo Rie­ta­ve, kur ne tik pa­žin­di­no­si su mies­tu, bet ir in­ten­sy­viai dir­bo – An­to­no su­kur­tas pie­ši­nys pa­puo­šė iki tol ga­na niū­riai at­ro­džiu­sią trans­for­ma­to­ri­nę, esan­čią ša­lia Kul­tū­ros cent­ro.

Užt­ru­ko, kol iš­rin­ko vie­tą

Jau­nie­ji uk­rai­nie­čiai Rie­ta­ve lan­kė­si Kul­tū­ros cent­ro kvie­ti­mu. Pas­ta­ra­sis, kar­tu su Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­ba įgy­ven­din­da­mas pro­jek­tą „II tarp­tau­ti­nis fes­ti­va­lis „Ogins­kių sos­ti­nė – Rie­ta­vas“, su­ma­nė, kad vie­na iš pro­jek­to veik­lų ga­lė­tų bū­ti grin­di­nio ta­py­ba. Bet il­gai­niui su­ma­ny­mas kei­tė­si, mat paaiš­kė­jo, jog grin­di­nio ta­py­ba yra bran­gi ir tech­niš­kai sun­kiai įgy­ven­di­na­ma, be to, ne daug kas iš­ma­no šią tech­ni­ką.

Nu­tar­ta grin­di­nio ta­py­bą pa­keis­ti sie­nų ta­py­mu. Taip ir už­si­mez­gė ry­šys su An­to­nu. Jam bu­vo pa­siū­ly­ta su­kur­ti pie­ši­nį, ku­ris pa­puoš­tų vie­ną iš Rie­ta­vo mies­to sie­nų.

Kol Kul­tū­ros cent­ras su me­ni­nin­ku de­ri­no pie­ši­nio es­ki­zą, ly­giag­re­čiai vy­ko ir ga­na il­gai už­tru­kęs sie­nos pa­rin­ki­mo pro­ce­sas. Pa­sak Kul­tū­ros cent­ro va­do­vės Bi­ru­tės Ged­mi­nai­tės, iš pra­džių bu­vo pa­si­rink­tas vi­sai ki­tas sta­ti­nys, ta­čiau vie­tos val­džios ir Kul­tū­ros cent­ro nuo­mo­nėms iš­si­sky­rus ga­liau­siai ap­si­sto­ta ties mi­nė­tą­ja trans­for­ma­to­ri­ne.

Nus­te­bi­no žmo­nių dė­me­sys

Lapk­ri­čio vi­du­ry­je į Rie­ta­vą at­vy­kę An­to­nas ir Ka­tia ke­ti­no iš kar­to im­tis dar­bo, ta­čiau kor­tas su­mai­šė... lie­tus. „Ke­tu­rias die­nas sė­dė­jom be dar­bo, nes li­jo ir li­jo. Ar­tė­jo die­na, kai tu­rė­si­me grįž­ti į Uk­rai­ną, tad nu­ta­rė­me veik­ti. Nu­si­pir­ko­me plė­ve­lės, ku­ria ke­ti­no­me ap­deng­ti sta­ti­nį, kad ga­lė­čiau pra­dė­ti pieš­ti. Bet įvy­ko ste­buk­las – tą die­ną lio­vė­si ly­ti“, – šyp­so­jo­si me­ni­nin­kas.

Jis pa­sa­ko­jo, kad tiek Lie­tu­vo­je, tiek Uk­rai­no­je ta­py­ba ant sie­nų daug kam aso­ci­juo­ja­si su chu­li­ga­niš­kais gra­fi­čio pie­ši­niais. Esą ir jis sa­vo ke­lią pra­dė­jo nuo pa­na­šios veik­los, ta­čiau jau de­šimt me­tų dir­ba ofi­cia­liai, prieš tai ga­vęs lei­di­mą pieš­ti ant sie­nos ir su pa­sta­to val­dy­to­jais su­de­ri­nęs vi­sas pie­ši­nio de­ta­les.

Įdo­mu tai, kad dar anks­čiau An­to­nas dir­bo vai­kų kny­ge­lių iliust­ra­to­riu­mi. Bet da­bar jo di­džio­ji aist­ra – stam­bio­ji gra­fi­ka.

Pak­laus­ti, ko­kį įspū­dį jiems pa­li­ko Rie­ta­vas, abu uk­rai­nie­čiai ti­ki­no, kad la­biau­siai nu­ste­bi­no vie­ti­nių žmo­nių pa­ro­dy­tas dė­me­sys jų veik­lai. „Bu­vo net at­ve­jų, kai man pie­šiant atei­da­vo mo­ky­to­jos su mo­ki­niai pa­si­do­mė­ti, kas čia bus, kaip ir ką pie­šiu. Ir praei­vis ne vie­nas stab­te­lė­jo pa­kal­bin­ti. Mū­sų ša­ly­je tai neįp­ras­ta. Už­siim­da­mas gat­vės me­nu pas mus ga­li ti­kė­tis tik dvie­jų reak­ci­jų – ar­ba vi­siš­ko abe­jin­gu­mo, ar­ba nei­gia­mų ver­ti­ni­mų“, – kal­bė­jo An­to­nas.

Jam pri­ta­rė ir Ka­tia. Mer­gi­na pa­pa­sa­ko­jo, kad di­džiau­sias ne­ti­kė­tu­mas abiem bu­vo gre­ta ta­po­mos trans­for­ma­to­ri­nės dau­gia­bu­ty­je gy­ve­nan­čios mo­ters poel­gis – rie­ta­viš­kė nei iš šio, nei iš to An­to­nui at­ne­šė do­va­nų – vy­no, me­daus ir šo­ko­la­do.

„Sa­kė, čia man, kad ne­su­šal­čiau. Tas jū­sų žmo­nių ge­ru­mas la­biau­siai ir šil­dė“, – pri­si­pa­ži­no me­ni­nin­kas.

Apie tai, kas svar­bu čia ir ten

O jo su­kur­to pie­ši­nio va­žiuo­da­mas cent­ri­ne Rie­ta­vo gat­ve ne­ga­li ne­pas­te­bė­ti. Vie­na ryš­kiais da­žais iš­ta­py­ta sta­ti­nio sie­na ma­ty­ti dar iš ana­pus Ma­lū­no tven­ki­nio, va­žiuo­jant nuo mies­to cent­ro Plun­gės link. Jo­je pa­vaiz­duo­tas Rie­ta­vo sim­bo­lis – liū­tas, ap­si­vi­jęs rau­do­nų ply­tų bokš­tą (jis – lyg veid­ro­di­nis at­spin­dys tik­ro­jo bokš­to, sto­vin­čio čia pat, vos už ke­lių žings­nių), ku­rio vir­šu­je ty­vu­liuo­ja me­džių su­pa­mas eže­rė­lis.

Įdo­mu tai, kad liū­to uo­de­ga stai­ga virs­ta žai­bu, o jam virš gal­vos ka­bo di­džiu­lis švie­su­lys. Ne­sun­ku at­spė­ti, kad tai – aliu­zi­jos į Rie­ta­ve įžieb­tą pir­mą­ją Lie­tu­vo­je elekt­ros lem­pu­tę. O pieš­da­mas eže­rė­lį ir jį su­pan­čią ža­lu­mą me­ni­nin­kas sa­kė no­rė­jęs pa­brėž­ti van­dens tel­ki­nių gau­są, ku­ria Rie­ta­vas ga­li di­džiuo­tis.

An­to­nas pri­si­pa­ži­no esan­tis sim­bo­lis­tas, to­dėl kiek­vie­nam pie­ši­niui pa­ren­ka gi­les­nę pra­smę tu­rin­čias de­ta­les: „ Šiuo dar­bu pa­ro­džiau tai, kas yra svar­bu Rie­ta­vui, – gam­tą, kul­tū­rą ir moks­lą.“

Vi­sai ki­tus ak­cen­tus jau­nuo­liai mi­ni kal­bė­da­mi apie sa­vo ša­lį. Abu yra iš va­ka­ri­nės Uk­rai­nos da­lies – Riv­ne mies­to. Ar di­de­lis jis? „Mū­sų ša­lies mas­te­liais ver­ti­nant – ne­di­du­kas, ja­me tik 300 tūkst. gy­ven­to­jų, – sa­ko, o iš­gir­dę, kad to­kia de­mog­ra­fi­ja pas mus ga­li pa­si­gir­ti tik Vil­nius ir Kau­nas, abu su­si­žval­gę nu­si­šyp­so. – Pas mus to­kių mies­tų – gal 24.“

Iš­girs­ta­me ir tai, kad jų gy­ve­na­mas mies­tas, kaip ir vi­sa pie­ti­nė Uk­rai­nos te­ri­to­ri­ja, yra ga­na to­li nuo ry­tuo­se vyks­tan­čių ka­ri­nių veiks­mų su Ru­si­ja. „Ta­čiau tu­ri­me to­kių drau­gų, ku­rie ei­na į ka­rą. Ži­no­te, ka­ras yra ka­ras. Nie­ko ro­man­tiš­ko ta­me nė­ra“, – ne­links­mai at­si­dūs­ta Ka­tia.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.