Simboliniai padėkos angelai nusileido į trijų rietaviškių rankas

Pas­vei­ki­no dai­na

Ši­lu­mos ir jau­ku­mo ku­pi­na šven­tė pra­dė­ta ren­gi­nį ve­du­sių Rie­ta­vo kul­tū­ros cent­ro va­do­vės Bi­ru­tės Ged­mi­nai­tės ir ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rės Eg­lės Fa­bi­jo­na­vi­čie­nės dai­na. Gra­žiai su­skam­bė­ju­siu due­tu pa­si­džiau­gė ne tik šven­tė­je da­ly­va­vęs Sei­mo na­rys Jo­nas Var­ka­lys bei Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės me­ras An­ta­nas Čer­nec­kis, bet ir gau­siai su­si­rin­kę rie­ta­viš­kiai.

Vė­liau ve­dė­jos pri­mi­nė, jog gra­žia tra­di­ci­ja ta­pęs Pa­dė­kos va­ka­ras skir­tas pri­si­min­ti per praė­ju­sius me­tus nu­veik­tus dar­bus, pa­ma­tuo­ti ir pa­sver­ti juos bei it bran­gak­me­nius su­ver­ti į vė­ri­nį, ku­ris kiek­vie­nais me­tais – vis il­ges­nis. Kiek­vie­nas vė­ri­nio ka­ro­liu­kas, anot ve­dė­jų, bran­gus tiek, kiek į jį įdė­ta triū­so, pa­stan­gų, lai­ko ir dė­kin­gu­mo, ku­riais da­li­ja­mės su ki­tais.

Tam pri­ta­rė ir me­ras A. Čer­nec­kis, kal­bė­jęs, kad praė­ju­sių me­tų pri­si­mi­ni­mai ir at­lik­ti dar­bai pa­de­da tvir­čiau ženg­ti į Nau­juo­sius me­tus. To­dėl, žvelg­da­mas į 2020-ųjų per­spek­ty­vą, sa­vi­val­dy­bės šei­mi­nin­kas neuž­mir­šo pa­si­džiaug­ti praė­ju­siais me­tais.

„Dė­ko­ju už pra­bė­gu­sį lai­ko­tar­pį, už tą gra­žią mo­zai­ką, ku­ri bu­vo su­dė­lio­ta iš mū­sų gra­žaus gy­ve­ni­mo aki­mir­kų. Gra­žių dar­bų at­li­ko­me vi­si ir vi­so­se sri­ty­se. Kur be­paž­velg­tum – ar į me­di­ci­ną, ar į so­cia­li­nių pa­slau­gų, ar į kul­tū­ros, me­no, spor­to ar į švie­ti­mo sri­tis, vi­sur tu­rė­jo­me lai­mė­ji­mų, ap­do­va­no­ji­mų, nu­vil­ni­ju­sių per vi­są res­pub­li­ką. Nors vi­su tuo jau pa­si­džiau­gė­me ir pa­dė­ko­jo­me vie­ni ki­tiems, šį va­ka­rą no­riu dar kar­tą tar­ti nuo­šir­dų AČIŪ už tai, kad esa­te, dir­ba­te, ku­ria­te sau, sa­vo ar­ti­miems žmo­nėms, o kar­tu ir vi­sam Rie­ta­vui.

Pa­si­džiau­ki­me bend­rais dar­bo re­zul­ta­tais – kad mes, to­kia ma­ža sa­vi­val­dy­bė, Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bių in­dek­se uži­ma­me 9–12 vie­tas, o ge­ro­vės in­dek­se tarp ma­žų­jų sa­vi­val­dy­bių nu­si­lei­džia­me tik ku­ror­ti­nėms Ne­rin­gos ir Birš­to­no“, – kal­bė­jo A. Čer­nec­kis.

Prie svei­ki­ni­mų pri­si­dė­jo ir J. Var­ka­lys, sa­vo gra­žius pa­lin­kė­ji­mus Rie­ta­vui už­tvir­ti­nęs me­rui įteik­ta do­va­na – is­to­ri­ne Lie­tu­vos vė­lia­va, bei Rie­ta­vo pa­ra­pi­jos kle­bo­nas An­ta­nas Gut­kaus­kas, lin­kė­jęs sa­vo kraš­to žmo­nėms san­tar­vės, su­pra­ti­mo, ra­my­bės bei Die­vo pa­lai­mos.

Už ge­ru­mą – pa­dė­kos an­ge­lai

Po gau­sy­bės gra­žių žo­džių pe­rei­ta prie il­gai lauk­to šven­tės mo­men­to, kai trims rie­ta­viš­kiams bu­vo įteik­ti ge­ru­mą sim­bo­li­zuo­jan­tys an­ge­lai.

Pir­ma­sis iš jų „nu­tū­pė“ ant Ge­no­vai­tės Čes­naus­kie­nės del­nų. Vien­kie­my­je au­gu­si mo­te­ris nuo ma­žų die­nos bu­vo ap­sup­ta ra­my­bės, ku­rios dė­ka ga­lė­jo gy­ven­ti pa­sken­du­si sa­vo min­ty­se. Jos vi­sa­da bu­vo švie­sios. Kaip ir mo­ters dar­bai. Už juos bei neiš­ma­tuo­ja­mą ge­ru­mą – ak­ty­vią sa­va­no­riš­ką veik­lą bend­ri­jo­je „Rie­ta­vo vil­tis“, mei­lę li­ki­mo nu­skriaus­tiems žmo­nėms, no­rą su­teik­ti jiems gy­ve­ni­mo pil­nat­vę, kū­ry­bi­nį-li­te­ra­tū­ri­nį po­lė­kį, že­mai­tiš­ku­mo puo­se­lė­ji­mą ir vi­so­ke­rio­pą kul­tū­ri­nę sa­vi­raiš­ką – jai ir įteik­ta an­ge­lo sta­tu­lė­lė.

Nes­lėp­da­ma jau­du­lio G. Čes­naus­kie­nė dė­ko­jo me­rui už įver­ti­ni­mą, o sa­vo šei­mai – už pa­lai­ky­mą.

Ant­ra­sis an­ge­las ati­te­ko Jo­nui Kuz­mins­kui. Rie­ta­viš­kis jo nu­si­pel­nė už il­ga­me­tį koo­pe­ra­ci­jos idė­jos puo­se­lė­ji­mą, tel­kiant Rie­ta­vo ir vi­sos Lie­tu­vos žem­dir­bius vie­ny­tis, dirb­ti drau­ge, pa­dė­ti vie­ni ki­tiems, vys­tant efek­ty­vią ko­ky­biš­kų že­mės ūkio pro­duk­tų ga­my­bą, at­sto­va­vi­mą Lie­tu­vos že­mės ūkio koo­pe­ra­ty­vų in­te­re­sams mū­sų ša­ly­je ir už­sie­ny­je.

At­siim­da­mas ap­do­va­no­ji­mą J. Kuz­mins­kas – koo­pe­ra­ty­vo „Pie­no gė­lė“ va­do­vas, Lie­tu­vos že­mės ūkio koo­pe­ra­ty­vų aso­cia­ci­jos „Koo­pe­ra­ci­jos ke­lias“ val­dy­bos pir­mi­nin­kas – pa­si­džiau­gė, kad, ne­pai­sant vi­sų sun­ku­mų, ku­riuos ten­ka įveik­ti, Lie­tu­va gra­žė­ja. Rie­ta­viš­kis vi­lia­si, kad taip bus ir to­liau, kvies­da­mas į Lie­tu­vą su­grįž­ti sve­tur dirb­ti iš­vy­ku­sius žmo­nes.

„Man tai – di­džiau­sia ka­lė­di­nė do­va­na. La­bai ačiū me­rui, vi­sai Sa­vi­val­dy­bei ir, ži­no­ma, jums vi­siems. Nes kas ma­ne to­kią užau­gi­no, kad da­ly­čiau­si tuo ge­ru­mu? Ži­no­ma, pir­miau­sia – ma­my­tė, o pa­skui jūs vi­si. Ačiū, kad ma­ne užau­gi­no­te! Bu­vau, esu ir iki gra­bo len­tos lik­siu rie­ta­viš­kė“, – dre­ban­čiu bal­su kal­bė­jo Auš­ra Liut­ku­tė-Po­vi­lai­tie­nė, prie šir­dies glaus­da­ma tre­čią­jį pa­dė­kos an­ge­lą. Pas­ta­ra­sis vi­so­je Lie­tu­vo­je ži­no­mai rie­ta­viš­kei, šiuo me­tu gy­ve­nan­čiai sos­ti­nė­je, įteik­tas už kū­ry­bin­gą, nuo­šir­dų bend­ra­dar­bia­vi­mą ir sva­rų in­dė­lį, puo­se­lė­jant Rie­ta­vo kraš­to mu­zi­kos ir kul­tū­ros tra­di­ci­jas, me­ni­nio ly­gio kė­li­mą, edu­ka­ci­nę ir vi­suo­me­ni­nę veik­lą, mei­lę ir at­si­da­vi­mą gim­ti­nės žmo­nėms.

Po ap­do­va­no­ji­mų vi­sų lau­kė an­samb­lio „Lie­tu­va“ dai­nos ir šo­kiai, ku­rių rie­ta­viš­kiai il­gai ne­pa­mirš, mat jiems pa­li­ko itin stip­rų įspū­dį, kaip ir ren­gi­nio „vai­rą“ vė­liau pe­rė­mu­si ak­to­rė Kris­ti­na Kaz­laus­kai­tė.